2018 m. liepos 10 d.

Nuomonę reiškiantis žodis „doxa“ girdimas ir „paradokse“, ir „ortodoksijoje“

Nacionalinės bibliotekos vaizdo studijoje – Vilniaus ir Turino universitetų filosofijos doktorantė Daina Habdankaitė, internetinio žurnalo „doxa.lt“ redaktorė. Informacijos analitikos skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas kalbina ją apie šį leidinį ir jos kartos filosofų mokslinius interesus.

Pasak D. Habdankaitės, „doxa.lt“ startavo 2015-aisiais kaip bendraminčių projektas. Siekta sukurti kultūrinį leidinį, kurį norėtųsi skaityti patiems, kartu padarant kultūrą prieinamesnę, ištraukiant ją iš akademinių kiautų. Platformų, kuriose svarstoma apie kultūrą, yra nemažai, tačiau žurnalo kūrėjams atrodė, kad pačiai kultūrai trūksta aktyvios sklaidos, tarpininkavimo.

Filosofė prisimena, kad „doxa.lt“ pradžia buvo įdomi, iškart ėmė daugėti skaitytojų – prie to prisidėjo ir leidinio renginiai visuomenei. „Pavyko išjudinti vandenis skirtingose disciplinose“, – sako ji.

Kartu, pasak D. Habdankaitės, kai kurie diskusijų dalyviai išsaugojo įprotį išlikti savo „burbuluose“ – ne visuomet būdavo lengva sulaukti atsakymų iš idėjinių priešininkų. „Žmonės nenori diskutuoti“, – konstatuoja „doxa.lt“ redaktorė.

Pats graikų kalbos žodis „doxa“ reiškia tiesiog nuomonę, šio žodžio šaknis glūdi tokiuose žodžiuose kaip „paradoksas“, „ortodoksija“.

Svarstant apie tai, kokios karjeros gali tikėtis pašnekovės bendraamžiai su filosofų diplomais, D. Habdankaitė atsakė, kad šiais laikais išsilavinimas nebūtinai reiškia tiesų kelią į darbo vietą, juolab kad į klausimą galima atsakyti įvairiai, prisiimant įvairius vaidmenis.

Pašnekovės disertacija skirta ateities temai šiuolaikinėje filosofijoje. Ji sakė, kad iki užbaigiant šį darbą jai norėtųsi sulaukti Quentino Meillassoux, vieno iš jos nagrinėjamų filosofų, naujausios knygos.

D. Habdankaitės nuomone, šiuolaikinė jaunų filosofų karta turi daug galimybių studijuoti ir publikuotis užsienyje, juolab kad filosofija nėra lokalizuota kokiame nors taške. O tie, kurie nori ir gali, pasilieka Lietuvoje.

„Susiformuoti kokią nors idėją, kas yra po mirties, po žmogaus pabaigos, po mano asmeninės pabaigos, reikia tam, kad aš galėčiau geriau gyventi šiandien“, – pasakė D. Habdankaitė svarstydama apie Vydūno klausimą „Mirtis ir kas toliau?“