Beethovenas ne tik savo menu, bet ir visa kūryba bei gyvenimu paskelbė epochą, kuriai savo asmenybės įtvirtinimas tapo meninės būties norma. Epochą, kuri buvo Renesanso tendencijų plėtojimo (t. y. vystymo) nauja pakopa. Savo dvasios pasaulį Beethovenas išreiškė iki tol neregėtai kategoriškai. Kūrybos procesą grindė visiškai naujais pamatais, neturinčiais akivaizdaus prototipo visoje ligtolinėje istorijoje.
Už jo nugaros iškyla tik Leonardas ir Michelangelas, Düreris ir Lutheris, Shakespeare‘as ir Machiavellis. Į ką iš savo kūrybos Himalajų žvelgia jis pats? Į Brahmsą ir Wagnerį, Debussy ir Stravinskį, Messiaeną ir Šostakovičių.
Savarankiškam klausymui: M. Pollini, Beethoven Piano Sonata No.32 c - moll op.111
