2026 m. spalio 1 d.

Kai dirbtinis intelektas tampa orakulu. Pokalbis su profesoriumi Nagliu Kardeliu

Dirbtinis intelektas tampa vis įprastesniu darbo įrankiu. Kartu auga poreikis išmokti šias technologijas taikyti praktiškai – tai rodo didelis susidomėjimas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Kompetencijų ugdymo ir kultūrinės edukacijos centro organizuojamais dirbtinio intelekto mokymais. Jie yra projekto „Sistemingas kultūros sektoriaus darbuotojų kompetencijų tobulinimas“ dalis.

2025–2026 m. praktiniuose mokymuose pradedantiesiems ir pažengusiems vartotojams dalyvavo beveik 400 kultūros sektoriaus darbuotojų iš daugiau kaip 70 kultūros organizacijų – bibliotekų, muziejų, archyvų, teatrų, kultūros centrų, koncertinių ir muzikos įstaigų bei kitų kultūros organizacijų.

Kaip dirbtinį intelektą darbe naudoti ne tik patogiai, bet ir saugiai, kultūros darbuotojai gali mokytis nuotolinėje e. mokymų aplinkoje „Kompetencijų biblioteka“. E. kursas „Dirbtinis intelektas organizacijoje: ką svarbu žinoti kiekvienam darbuotojui“ supažindina su saugaus jo naudojimo principais, pagrindinėmis rizikomis ir reglamentavimu. Saugaus ir atsakingo dirbtinio intelekto naudojimo kompetencijas šiame e. kurse jau sustiprino daugiau kaip 500 kultūros darbuotojų.

Augant gebėjimui naudotis dirbtinio intelekto įrankiais, ne mažiau svarbus tampa sąmoningas ir kritiškas santykis su jais. Kyla klausimas: kaip pasitelkti technologijų teikiamas galimybes kartu išsaugant gebėjimą savarankiškai klausti, abejoti, interpretuoti ir mąstyti?

Apie tai pranešime „Ar dirbtinis intelektas praturtins, ar nuskurdins natūralų žmogiškąjį intelektą?“ Lietuvos nacionalinės bibliotekos organizuotoje kultūros įstaigų vadovų konferencijoje „Kultūra: atsakomybės kaina“ svarstė filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Naglis Kardelis.

Su juo kalbame apie tai, ką iš tiesų vadiname dirbtiniu intelektu, kuo jis skiriasi nuo žmogaus mąstymo ir kaip technologijų amžiuje išsaugoti prigimtinio intelekto galią.

Savo pranešime teigėte, kad jau vien pats pavadinimas „dirbtinis intelektas“ nėra iš esmės teisingas. Kaip Jūs pats argumentuojate, intelektas turi būti ir dialogiškas, ir interpretuojantis, ir mąstantis. O tai, ką vadiname dirbtiniu intelektu, yra įrankis, neturintis savivokos, tai nėra intelektas, nėra mąstymas apskritai, o tik technologija, turinti jai būdingus aspektus. Kaip manote, kodėl buvo pasirinkta tokia vaizdinga, bet ne visai tiksli metafora šiai technologijai pavadinti?

Naujoji technologija – didieji kalbos modeliai – buvo pavadinta dirbtiniu intelektu iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tai primityvus scientistinis, redukcionistinis bet kokios prigimties intelekto, taigi ir prigimtinio žmogaus intelekto, supaprastinimas, mąstymo veiksmą sutapatinantis su paprastu skaičiavimu. Jei ir žmogaus mąstymas redukuojamas iki paprasčiausio vienetais ir nuliais perteikiamo skaičiavimo (įsisąmonintų ir neįsisąmonintų mentalinių kalkuliacijų), tada tarp žmogiškojo intelekto operacijų ir mašininių kalkuliacijų, kurios iš tiesų tėra skaičiavimas, nelieka jokio esminio skirtumo: jei žmogiškąjį mąstymą, suvokiamą tik kaip skaičiavimą, vadiname intelektu, tuomet ir mašinines operacijas be jokių abejonių galima pavadinti tuo pačiu žodžiu.

Antroji priežastis susijusi su pastanga skambiu pavadinimu sukelti rinkodarinį ažiotažą, kiek įmanoma labiau šią naująją technologiją išreklamuoti. Taip pat su potencialių investuotojų gundymu ir net tam tikru žmonių bauginimu: technologija, pavadinta skambiu dirbtinio intelekto pavadinimu, ima atrodyti labai įspūdinga, žadanti prilygti žmogui bei jo prigimtiniam intelektui ir net jį pranokti, pakeisdama jį daugelyje sričių, taip gundydama godžius investuotojus ir korporacijas dideliais pinigais, kuriuos ši technologija padės nesunkiai uždirbti ateityje. Kartu tai tarsi šaltas dušas prigimtinio intelekto turėtojams – įvairius darbus dirbantiems žmonėms: žinodami, kad bet kada galės būti lengvai pakeisti dirbtinio intelekto robotų, jie iš karto, kaip tikimasi, taps paklusnesni derybose su darbdaviais dėl atlygio ir darbo sąlygų, kitaip tariant, taps labai lengvai „pastatomi į vietą“.

Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad įkandin technologijų, kurios vystosi itin sparčiai, žmogus netaptų jų vergu bei atsispirtų lengvų ir greitų, bet nebūtinai teisingų atsakymų pagundoms?

Žmogaus technologinio pavergimo dirbtinio intelekto įrankiais padėtų išvengti tik labai griežtas ir visuotinis šių technologijų naudojimo ir tolesnio vystymo teisinis reguliavimas, kritinio mąstymo ugdymas, o svarbiausia – šiuo metu pasaulyje dominuojančio technokratinio mentaliteto pakeitimas nauju, į žmogų, žmogiškumą ir apskritai pagarbą gyvybei orientuotu sąmoningumu, etinis ir dvasinis žmonijos atgimimas.

Deja, vis didesnį technologinį žmogaus pavergimą sustabdyti pajėgtų tik politiškai ir morališkai susivienijusi žmonija, nustojusi kariauti bet kokius karus, atsisakiusi įtarumo ir susiskaldymo į mirtinai konkuruojančius geopolitinius blokus. Kol egzistuoja skirtingos pasaulinės galios, žūtbūtinai konkuruojančios tarpusavyje, dirbtinio intelekto technologijų plėtotės sustabdyti neįmanoma, nes jų plėtros pristabdymas viename geopolitiniame bloke iš karto suteiktų ekonominį ir karinį pranašumą konkuruojančiam blokui. Todėl veikiausiai nė vienas politinis blokas, bijodamas atsilikti nuo savo varžovo, neturės drąsos perdėm reguliuoti dirbtinio intelekto plėtros arba toks reguliavimas nebus veiksmingas. Kol politiškai nesusivienys į vieną pasaulinę civilizaciją, žmonija bus panaši į dideliu greičiu skardžio link – į savo pražūtį – aklai skuodžiančių lemingų būrį.

Įdomus Jūsų palyginimas, kad seniau žmonės kreipdavosi į Delfų orakulą, o šiandien kreipiasi į dirbtinį intelektą kaip šio orakulo imitaciją. Kokie didžiausi pavojai, ypač jauniems žmonėms, čia slypi?

Proto tingumas, nepasitikėjimas prigimtiniu mąstymu ir apskritai natūraliomis žmogiškosiomis savo jėgomis, savivertės, saviveiksnumo, savo gyvenimo kontrolės jausmo ir tikėjimo ateitimi praradimas bei jo nulemtas netikėjimas galimybe kurti bet kokius prasmingus gyvenimo planus, visa tai lydintis fatalizmas ir priklausomybė nuo sudievintų sintetinių stabų ateityje taps pagrindiniais jaunimo palydovais, jų kasdienybės ženklais ir net jų kolektyvinės dvasios DNR.

Bene didžiausiu pavojumi ir dvasiniu nuostoliu jauniems žmonėms taps pasaulio pažinimo džiaugsmo, įmanomo patirti tik mąstant prigimtiniu savo pačių protu, praradimas, apskritai gyvenimo, išgyvenamo laike kaip nuolatinio tobulėjimo ir prasmės paieškų proceso, netektis. Pasakant vaizdingai, iš jaunimo bus atimtas paties kopimo į Everestą, savo jėgomis įveikiant visas kelyje pasitaikančias kliūtis, džiugesys. Jiems bus paliktas tik gerokai mažesnis galimybės akimirksniu atsidurti jo viršūnėje, patiems neįveikus jokių kliūčių, džiaugsmas.

Kokius išskirtumėte esmingiausius vadinamojo dirbtinio intelekto privalumus ir trūkumus?

Didžiausias privalumas – pajėgumas atlikti predikcinius skaičiavimus, milžinišku greičiu operuojant neįtikėtinais informacijos kiekiais. Trūkumas – gebėjimo autentiškai interpretuoti, nesekant subendrintomis ir suvidurkintomis atsakymų prognozių schemomis, sumodeliuotomis pagal ankstesnius daugybės paskirų žmonių mąstymo precedentus, stokojimas, taip pat nepajėgumas kūniškai bei dvasiškai išgyventi tai, kas mechaniškai skaičiuojama.

Kultūros įstaigų vadovų konferencijoje skaitytame pranešime, kalbėdamas apie kultūrą, paminėjote, kad ji puoselėja dvasinę šalies ir tautos teritoriją, kad nuo romėnų laikų kultūra buvo suvokiama kaip rūpestis ir puoselėjimas. O kaip ir kokį kultūros vaidmenį matote šiandien?

Tikroji kultūra – tai autentiškas rūpestis dėl savęs paties, visapusiškas prigimtinio savo mąstymo ir visos savo dvasios kultivavimas, rūpestingų ir pagarbių santykių su savo bendruomenės nariais puoselėjimas, neleidžiantis tiek paskiriems asmenims, tiek ir visai bendruomenei nusiristi iki bedvasių technologinių manipuliacijų, žmogaus pavergimo ir nužmoginimo. Mūsų dienomis ir pačiame politiniame visuomenės gyvenime tikrosios politikos, pranokstančios politinių technologijų manipuliacijas, išlieka tik tiek, kiek toje politikoje dar išlieka kultūros. Šiuo požiūriu kultūra pranoksta net pačią politiką, ją nuolat augindama, brandindama ir sergėdama nuo išsigimimo.

Taip pat teigėte, kad prigimtiniam protui tinka raumens įvaizdis, jį būtina treniruoti, o stiprus prigimtinis intelektas su dirbtiniu įgyja dar didesnių patirčių. Tad kaip reikėtų treniruoti šį raumenį?

Prigimtinio intelekto raumenį įmanoma treniruoti iš esmės trimis būdais. Pirmasis – tai nuolat stiprinti šį raumenį visais atvejais, kai tik to reikia ir būna įmanoma, atsisakant jo darbą pakeisti dirbtinio intelekto „raumens“ darbu, kad nebūtų prarastas prigimtinio intelekto raumens tonusas.

Antrasis būdas – tais atvejais, kai tai įmanoma ir prasminga, treniruoti prigimtinio intelekto raumenį kartu su dirbtinio intelekto „raumenimi“, priverčiant juos kartu dirbti tą patį darbą ir išvystant jų sinergiją.

Trečiasis būdas – tada, kai tik tai įmanoma, būtina ir prasminga, retkarčiais priversti prigimtinio intelekto raumenį pasigalynėti su dirbtinio intelekto „raumenimi“. Pagal situaciją ir poreikį visus minėtus būdus galima taikyti ne tik po vieną ar grupėmis po du, bet ir visus tris iš karto skirtingose to paties mąstymo proceso stadijose. Svarbu suvokti, kad stiprus prigimtinio intelekto raumuo mąstančiajam yra būtinas jau vien todėl, kad būtent juo – ir dažniausiai tik juo – įmanoma išjudinti ir dirbtinio intelekto „raumenį“.

Anot Jūsų, technologijos gali būti tik priemonės tikslui pasiekti. Kas nutinka tuomet, kai jos tampa tikslu, o žmogus – priemone?

Idant technologijos, tarp jų ir dirbtinio intelekto technologija netaptų tikslu savaime, o išliktų tik priemone, žmogui būtina nuolat klausti, kokio strateginio tikslo, suderinamo su jo žmogiškumu ir žmogiškuoju orumu, jis siekia, niekada šio tikslo nepamesti iš akių ir niekada nepamiršti, kad joks žmogaus išsikeltas strateginis tikslas neturėtų būti laikomas viršesniu už patį žmogų, jo gyvybę, gyvenimą ir laimės bei prasmės siekį – ar juo labiau nukreiptas prieš patį žmogų. Ne technologijos, kad ir kokios galingos taptų ateityje, o tik prigimtinis žmogaus mąstymas, jo sveika nuovoka, sąžinė ir savigarba leis niekada nepamesti iš akiračio šios pamatinės gairės.

Projektą „Sistemingas kultūros sektoriaus darbuotojų kompetencijų tobulinimas“ įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Projektas yra finansuojamas pagal 2021–2030 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 08-001-04-01-01 „Aukštos meninės vertės, įvairaus ir įtraukaus kultūros turinio prieinamumo didinimas“.