2026 m. lapkričio 18 d.
Vien kalbėti apie knygų naudą ar raginti vaikus ir jaunimą skaityti daugiau – nepakanka. Kad skaitymas taptų natūralia, įdomia ir prasminga kasdienybės dalimi, neužtenka vien atsiversti knygą – skaitymo įprotį formuoja ir aplinka, kurioje vaikas auga, mokosi ir leidžia laiką. Tačiau ko reikia, kad vaikai ir jaunimas ne tik norėtų skaityti, bet ir turėtų galimybių tapti skaitytojais?
Nacionalinės skaitymo ambasadorės 2026–2027 m. Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės pranešimas „Skaitymas kaip veiksmas“ skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Knygų galia: nuo skaitymo džiaugsmo iki laisvės mąstyti“ 2026 m. lapkričio 13 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Savo pranešimą privalau pradėti prisipažinimu, kad būti skaitymo ambasadore man yra didžiausia privilegija. Privilegija ir atsakomybė, nes viena yra žinoti, kad turiu ką pasakyti apie skaitymą ir jo naudą, bet kita – suprasti, kaip tai padaryti kiek įmanoma taikliau. Kaip prieiti prie jaunimo, kuris – mes vis kartojame, o tyrimai patvirtina – skaito vis trumpesnius tekstus. Jie turi priėjimą prie vis daugiau informacijos, tad tekstui skiriamas dėmesys eižėja.
Kaip kalbėtis su tėvais, kad jie nepamirštų, jog skaitymas jungia ir kuria emocinį ryšį, o ugdyti savo vaikų įprotį skaityti yra ne mažiau svarbu, kaip ugdyti įprotį valytis dantis kasdien. Tuomet tėvai gali būti tikri, kad net ir po paauglystės neskaitymo etapų knygos anksčiau ar vėliau vaikus vis tiek nusineš.
Kaip pasakyti politikams, kad skaitymas yra pagrindinė kiekvieno žmogaus teisė, ir knygos mokyklų bibliotekose yra ne prabanga, o būtinybė.
Turbūt jau nustebinau jus skaitydama savo pranešimą senu būdu – skaitau iš lapo, nevaikštau po sceną su mikrofonu, nerodau skaidrių. Skaityti neiliustruojant savo teksto nėra paprasta. Nes vaizdas kartais padeda žodžiams tapti iškalbingesniems. Esu nesyk buvusi liudininke, kaip gera prezentacija ne tik sustiprina prasmes, bet ir jas sukuria. Juolab kad daugelis žmonių turi labiau išvystytą regimąją atmintį. Ir nors audioknygos vis labiau ateina į mūsų gyvenimą, jas ypač mėgsta jaunimas, vis dėlto daugelis vis dar renkasi knygą, kurioje „baltos lankos – juodos avys“.
Pirmoji konferencija, skirta skaitymui kaip probleminiam diskursui, Lietuvoje įvyko 2005 metais. Konferenciją „Skaitymo skatinimas ir kalbos įgūdžių ugdymas“ inicijavo Seimo Švietimo ir kultūros komitetas, jo tuometė patarėja Rūta Kačkutė bei Dalia Strimaitytė, kurios skaitymo skatinimo patirčių kaip naujovių parsivežė iš gyvenimo Danijoje ir Švedijoje. Kartu su Nacionalinės bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros departamentu ir tuomete jo vadove Aldona Augustaitiene šios trys moterys užkūrė tikrą skaitymo skatinimo vakarėlį. Konferencijoje turėjome užsienio svečių, buvo dalijamasi gerosiomis praktikomis, čia išgirdome ir apie skaitymo ambasadorių iniciatyvą. Turbūt tuomet pirmąsyk ir pasvajojau, kad ir Lietuvai to reikia.
Tuos metus, manau, labai pelnytai galima laikyti lūžio metais. Konferencijoje buvo pristatyta valstybinė skaitymo skatinimo koncepcija, prasidėjo kampanija „Metų knygos rinkimai“, buvo patvirtinta skaitymo skatinimo programa, dar kiek vėliau 2008-ieji buvo paskelbti Skaitymo metais. Jų veiklose dalyvavo mokyklos, bibliotekos, traukiniuose buvo dalijami čiabukai – mažos knygelės su šiuolaikinių autorių kūriniais. Į pirmą klasę atėję mokiniai dovanų gavo po knygą. Tais metais televizija rodė videoklipus apie skaitymą, vyko renginiai, jungę skaitymą su muzika, teatru ir kūrybinėmis dirbtuvėmis. Metų knygos rinkimai prasidėjo nuo prozos suaugusiesiems knygų, jau po metų knygos buvo renkamos trijose kategorijose, o dabar turime net penkias – suaugusiesiems, vaikams, paaugliams, poezijos ir negrožines. Visi Metų knygos rinkimų autoriai buvo kalbinami LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“, kiekvienai knygai pristatyti buvo skiriama dešimt minučių geriausio rytinio televizijos eterio.
Tai buvo pokyčių metai, kuriuos, esu tikra ir tai patvirtina šių metų PISA rezultatai, vėl pats metas pakartoti. Kai problema išryškėja, nepakanka apie ją kalbėti ir piktintis rezultatais, būtent mes – skaitymo skatinimo strategai, bibliotekininkai, leidėjai ir literatūrinių iniciatyvų organizatoriai – turime pasiūlyti, kaip tą problemą spręsti ir daryti viską, kad išgirstų bei patikėtų žmonės, priimantys sprendimus.
Tuomet konferencijoje buvo pristatytas ir pirmasis tyrimas apie skaitymą „Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai“. Keletas šio tyrimo, atlikto prieš daugiau nei dvidešimtį metų, išvadų apie moksleivius:
Visos tiesos mums žinomos ir šiandien, jos persikelia iš metų į metus, todėl mums, dirbantiems skaitymo skatinimo srityje, atrodo, kad dažnai jos yra neišgirstos arba į jas numojama ranka. O nesprendžiamos problemos niekur nedingsta, jos tik gilėja.
Tačiau šis mano kalbėjimas, nors žanru galbūt ir primena prieš dvidešimtį metų vykusią konferenciją, jokiu būdu nėra grįžimas į praeitį. Neseniai baigiau skaityti Georgio Gospodinovo knygą „Laiko slėptuvė“. Joje grįžimas į praeitį pristatomas tarsi gydymo forma, tačiau ilgainiui šis metodas pradeda kelti nejauką. „Bet kuri manija mus paverčia pabaisomis“, – sako autorius. Jo romane praeitis, o tiksliau – noras sugrįžti į praeitį ir ją susigrąžinti – ima gąsdinti.
Mes esame čia, mūsų vaikai, jaunimas yra čia. Mes jau patyrėme daugybę pastarojo laiko perversmų, nebegrįšime atgal, bet mums to ir nereikia. Gyvename šiandien, su įvairiausiais lūžiais, kiekvieną dieną mus lydinčiais ekranais, milžinišku dezinformacijos kiekiu, dirbtiniu intelektu, trūkinėjančia atmintimi ir dėmesiu – šitai niekur nedings, tai yra mūsų šiandiena ir realybė, su kuria turime išmokti gyventi ir rasti būdų, kaip pasipriešinti visoms neigiamoms įtakoms, įvertinti rizikas, bet ne bandyti atsukti laiką atgal.
Tad jeigu norime vaikams ką nors perduoti, pasakyti, išmokyti, pirmas dalykas, kurį turime suprasti, – kad mums reikia išmokti kalbėti jų kalba, kad ir kaip ji mums kartais nepatiktų. Priešingai nebūsime išgirsti, o juolab – suprasti. Juk, kaip sako Bruno Bettelheimas, „tiesa“ vaiko gyvenime gali skirtis nuo suaugusiųjų „tiesos“.
Ir tai – itin sudėtinga užduotis, galbūt net sudėtingiausia. Suaugę mes turime daugiau patirties, esame jau ėję tuo keliu, kuriuo dabar eina jie. Norime jauniems žmonėms kalbėti apie prasmę, apie tai, kas svarbu mums ir mūsų civilizacijai, apie tekstus, kurie kartais gali būti ilgi ir net nuobodūs. Kartais juos gali būti sunku skaityti ir sunku tuose ilguose tekstuose pamatyti svarbius dalykus. Gali atsitikti ir taip, kad parašyti žodžiai – jau ne iš šio laikotarpio, pernelyg sudėtingi. Bet be tų tekstų neturėtume daugybės dalykų – atminties, patirties ir supratimo, kad gyvenimai gali būti labai sudėtingi, kad herojai gali turėti daugybę veidų, kad jie gali įveikti įvairiausius iššūkius, kovoti su demonais, o kartais turėti kelis gyvenimus kaip tame Juliet Grames romane „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“.
Mūsų dabarčiai, o ir ateičiai prasmė yra gyvybiškai reikalinga. Savo knygoje „Kodėl mums būtinas stebuklas“ B. Bettelheimas sako: „Kad kūrinys tikrai patrauktų vaiko dėmesį, jis turi būti smagus ir sužadinti smalsumą. Tačiau tam, kad praturtintų jo gyvenimą, kūrinys turi pakurstyti vazduotę; pradėti lavinti protą ir geriau suprasti savo jausmus; paisyti jo rūpesčių ir siekių; be išlygų pripažinti jam kylančius sunkumus, bet kartu pasiūlyti būdų, kaip pašalinti keblumus, kurie neduoda jam ramybės.
Štai, kokia užduotis mums tenka – suprasti nemenkinant, pasiūlyti išklausant.
Žurnale „Metai“ šių metų pavasarį buvo nuostabi Pauliaus Norvilos, poeto, bet ir mokytojo, eilėraščių publikacija, skirta jo vaikams. Kai į savo mokinius žiūri kaip į vaikus, savo vaikus, jie taip ir jaučiasi, o tu jauti atsakomybę už juos.
D.
jie man sako,
parašykite apie mus eilėraštį,
tai neįmanoma, sakau,
užtruks visą gyvenimą.
o dabar, kai rašau,
nežinau, kieno pasibaigė,
bet žinau, kad jų
tik prasidėjo.
„Prasidėjo“ yra esminis žodis. Tai, kad esame kažkur viduryje, neturi užkirsti kelio tam, jog jaunieji gyvenimą tik pradeda ir tik būdami pakantūs mes galime su jais dalytis savo patirtimis – ne primesdami tokius suaugusiems žmonėms įprastus „o kai aš buvau tavo amžiaus...“
Šį rudenį draugai nesyk man persiuntė Bookerio komisijos pirmininkės Mary Beard pasisakymą apie malonumą skaityti ir apie meilę skaitymui. Tiksliau sakant, apie tai, kaip ji nemėgsta šios frazės. Spėju, kad daugelis šį įrašą irgi matėte. „Skaitymas yra gerokai svarbesnis žmonijai dabar, nei pasakyti – o, aš tikrai mėgstu skaityti. Skaitymas yra apie tai, kaip būti savimi ir kaip galvoti apie pasaulį. Mes nepakankamai įvertiname skaitymą. <...> Kai kurios knygos priverčia pamatyti pasaulį kitaip ir tai tikrai nėra apie meilę.“ Puikūs žodžiai, geriau nepasakytum.
Bet mūsų konferencija vadinasi „Knygų galia: nuo skaitymo džiaugsmo iki laisvės mąstyti“, nes mes kalbame apie vaikus ir apie jaunimą – sunkiai įsivaizduoju, kad jie mane išgirstų, jeigu ateičiau pas juos sakydama, kad jie nepakankamai vertina skaitymo naudą. Tai galime sakyti politikams, o vaikams skaityti patiks tada, kai tai bus džiugus veiksmas, o ne kankynė. Tik pamėgę skaityti jie skaitys daugiau, plačiau, o kartu ir supras, ką skaito.
Ruošdamasi šiai konferencijai ir važiuodama į mokyklas susitikti su mūsų knygų laboratorijų komandomis, pasidomėjau ir kitų šalių skaitymo ambasadoriais. Jų veiklos, kūrybiniai darbai man tapo ne tik įkvėpimu, bet ir sutvirtino įsitikinimą, kad geras skaitymo ambasadorius ar ambasadorė gali būti rašytojas (-a), iliustruotojas (-a), bet pirmiausia jis ar ji turi būti skaitytojas (-a).
Perskaičiau interviu su Agnes Török, kuriame ji sako: „Buvau visai šalia sprendimo neteikti paraiškos tapti Švedijos skaitymo ambasadore, nes maniau, jog žinau bent 10 žmonių, tinkančių šiam darbui, ir aš tikrai nesu viena iš jų.“
Panašiai jaučiausi ir aš! Pažįstu daugiau nei 10 žmonių Lietuvoje, kurie čia ir dabar galėtų būti puikiausi skaitymo ambasadoriai, kurie kasdien dirba su vaikais ir vaikams, padeda jiems kasdienybėje gyventi su skaitymu, pažinti knygas ir suprasti, koks malonumas yra skaityti.
Bet tada supratau, kad ir aš turiu galių. Jeigu noriu padrąsinti vaikus ir jaunimą ateiti į literatūrą ir joje gerai jaustis, net jeigu jie nerašo, o tik labai mėgsta skaityti, tai pirmiausia galiu padaryti savo pavyzdžiu. Literatūros lauke kiekvienas skaitantis ir matantis literatūros vertę gali pritaikyti savo žinias – tapti redaktoriais, kritikais, vertėjais, maketuotojais, renginių organizatoriais, bibliotekininkais, agentais, leidėjais. Kokia plati veiklų amplitudė.
Todėl man skaitymas nėra pasyvus. Nors, kaip turbūt daugeliui, norisi susikurti skaitymo erdvę, kruopščiai išsirinkti knygą, kurią skaitysiu, man taip nepavyksta. Renginiai, susitikimai su rašytojais, knygų pristatymai mane labai dažnai nuneša nuo tuo metu skaitomos knygos ir čia ir dabar reikia būtent tos, apie kurią taip įdomiai kalbama. Kai vertėja Rasa Drazdauskienė pasakojo apie savo verčiamas knygas, apie tai, kaip ji jas atsirenka ir kaip ją kartais užkabina sakiniai, po renginio susiradau visas naujausias jos išverstas knygas, kurių dar nebuvo mano lentynose. Kai prieš keletą savaičių Konrado festivalyje Krokuvoje rašytojas Szczepanas Twardochas kalbėjo apie istoriją ir inteligentiją, pirmiausia ėmiau ieškoti, ar turime jo knygų lietuvių kalba. 2024 m. lietuviškai buvo išleistas jo romanas „Cholodas“, iškart paprašiau draugės ją man paskolinti. Kai muziejų konferencijoje Vienos literatūros muziejaus vadovas pristatė parodą, skirtą Thomui Bernhardui, susiradau jo knygas. Mus kuria pasakojimai, įkvepia kontekstai, o svarbiausios tampa tos knygos, kurios paskatina skaityti kitas knygas.
Kartais atsiverčiu poezijos knygą ir mane gali nusinešti vienas vienintelis eilėraštis. Tai galima vadinti meile literatūrai, bet ši meilė mane skatina veikti.
Atsimenu save trylikametę, kai skubiau eidavau namo ne tam, kad nusimetusi kuprinę lėkčiau pas draugus į kiemą, o kad nusispyrusi batus krisčiau į savo susikurtą skaitymo kampelį balkone ir nerčiau į „Tris muškietininkus“, „Raitelį be galvos“ ar „Mes varnų saloje“. Man pasisekė, kad namuose turėjome milžinišką biblioteką. Knyga mane susirasdavo pati. Tačiau ne visiems taip pasiseka. Tai, kad nuo 2009 metų Lietuvos mokykloms neskiriamas tikslinis finansavimas knygoms įsigyti, yra skandalinga.
Aplankytose mokyklose susitikimai neretai vyksta skaityklose. Per tas porą valandų į skaityklą vis užeina vaikai – atneša perskaitytas knygas, pasiima naujas, paklausia, kur bibliotekininkė. Skaityklose mums pasakoja – knygų atneša patys vaikai, dovanoja tėvai, organizuojame akcijas, kurios skirtos papildyti mokyklos bibliotekai. XXI amžius, kai knygų pavadinimų išleidžiama didžiausia įvairovė, kai esame laisvi rinktis, ką norime skaityti, bet mokyklos turi galvoti, kokiais būdais susirinkti knygas savo skaitykloms ir bibliotekoms. Jeigu tik tas skaityklas ar bibliotekas išvis turi.
Mums, kasdien dirbantiems literatūros lauke, yra viena tiesa – civilizacija prasideda nuo skaitymo. Mūsų susikalbėjimas prasideda nuo skaitymo. Tikslai, rezultatai, net sporte, moksle ar muzikoje, prasideda nuo skaitymo. Skaitantys žmonės yra pavojingiausi, nes jie žino, kur rasti tinkamiausią informaciją. Jų vaizduotė išlavinta, jie turi nuomonę ir tvirtų argumentų, jų žodynas platesnis. Francis Spuffordas, vienas žinomiausių skaitymo mokytojų, savo knygoje „Vaikas, kurį sukūrė knygos“ (“The child that Books Built”) sako: „Knygos, kurias perskaitai būdamas vaikas, parodo tau vaizdus, kurių pats nematei, leidžia užuosti neužuostus kvapus ir išgirsti negirdėtus garsus. Jos supažindina tave su nepažįstamaisiais ir leidžia patirti įvykius, kurių tu nepatyrei. Jos leidžia suprasti, kad tavo gyvenimas – tik mažytė dalis šiame įvairių galimybių pasaulyje.“
Ar vienas žmogus yra pajėgus pakeisti pasaulį? Žinoma, bet tik tuo atveju, jeigu jis suburia stiprią komandą ir jeigu tas „aš“ tampa „mes. Mes esame ta komanda, kurią vienija bendras tikslas – įtikinti, kad skaitymas yra pagrindinė mūsų teisė, nuo kurios prasideda visos kitos teisės. Vis daugiau šalių tai pripažįsta, ir mūsų artimiausias darbas – siekti visuotinio to pripažinimo ir Lietuvoje.
Skaitymas laikomas asmeniniu užsiėmimu, kuriam reikia susikaupimo, laiko ir erdvės. Erdvės sau, tekstui, skaitomai knygai, laiko perskaitytam tekstui išgyventi ir suprasti. Ir iš tiesų taip yra. Tačiau perskaitytas geras tekstas visada turi veiksmo pradą. Kartais jis paskatina ko nors mokytis, kartais – perskaityti papildomas knygas. O kartais įkvepia dalytis tuo tekstu, paskatinti jį perskaityti savo artimus, draugus. Gera literatūra turi skleistis, gera knyga turi keliauti iš lentynos į lentyną.
Mano ambasadorystės tikslas yra įkvėpti jaunus žmones neužsidaryti su perskaitytais tekstais, o tapti jų skleidėjais, taigi ir tikraisiais literatūros ambasadoriais. Bet pirmiausia jie turi turėti atvirą priėjimą prie įvairių knygų, kurias jie patys rinktųsi skaityti ir norėtų jas aptarti su draugais. Pirmiausia jiems turime suteikti galimybę ateiti į šviesią ir turtingą biblioteką – savo mokykloje, bendruomenėje, gyvenvietėje. Prieglobsčiu ir galimybe knyga gali tapti tik tada, kai ji lengvai pasiekiama.
*
Knygos yra mano
takeliai
ir sodas
prieglobstis ir
ligoninė
į jų sakinius įsikibęs
žvelgiu į žalumą
anapus
– tankios tavo grotos
eilute
lukštenu
eilėraščių vaistus
glotnius
it akmenukai
prie Juodosios
betgi ne –
ir aš noriu
noriu būti
vienu iš tų –
su šarvais, hegzametru
kinkytame
vežime
vadeles ir ietį
sugniaužęs
rėkiantis
pašėlusiai lekiantis
į akmenines
mums atsuktas
dievų nugaras
Marius Burokas
Komunikacinė kampanija „Skaitymo ambasadorius“ yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Iniciatyvą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.