2017 m. spalio 4 d.

Spalio 10 d.: L. Pociūnienės ir P. Savickio filmų retrospektyva ir susitikimas su kūrėjais

Filologės, vertėjos, žurnalistės Liudvikos Pociūnienės ir televizijos bei kino režisieriaus Petro Savickio bendradarbiavimas prasidėjo 1999 metais, Lietuvos televizijoje ėmus kurti istorinės publicistikos laidą „Laiko ženklai“. 2006 m. pasirodė pirmasis jų bendras filmas apie Vilniaus dvasinį paveldą „Pažvelk, tai Vilnius“. Autoriai drauge kūrė ir toliau.

Jų darbų reikšmė neliko neįvertinta. 2004 ir 2006 m. P. Savickis pelnė Lietuvos televizijos ir radijo komisijos apdovanojimus už geriausią kultūros programą. 2005 m. abu autoriai apdovanoti Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus kultūros paveldo puoselėjimą, o 2006 m. pelnė Stasio Lozoraičio premiją.

„Labai svarbu, kad tai, ką darau, būtų prasminga ne tik man“, – kalbėdama apie savo darbus teigia L. Pociūnienė. Kviečiame pasverti jos ir režisieriaus P. Savickio kūrybos prasmes patiems – ateikite į jų dokumentinių filmų peržiūras, susipažinkite ir su pačiais autoriais.

---

PROGRAMA

14 val. – „Pažvelk, tai Vilnius“ (2006 m.)

Filmas apie meilę miestui ir jo gyventojams. Pasak autorių, filmas nepretenduoja akademiškai ir enciklopediškai pateikti Vilniaus fotografijų istoriją ar išsamiai pristatyti meistrus, kūrusius šio miesto fotovaizdus. Jame stengtasi prakalbinti ir šiandien jaudinančias fotografijas, išlaikiusias tam tikrus laiko išbandymus, todėl į juostą pateko tik nedidelė dalis fotomenininkų, besidomėjusių Vilniaus tematika.

„Pažvelk, tai Vilnius“ išvysite keliasdešimt fotografijų, tarp kurių – Józefo Czechowicziaus, Stanisławo Filiberto Fleury, Jano Bułhako, Edmundo Zdanowskio, Bolesławos Zdanowskos, Romualdo T. Grygielio, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir Algimanto Kunčiaus darbai.

Šis filmas pirmiausia dedikuojamas patiems vilniečiams – žmonėms, galintiems geriausiai pajausti išskirtinę Vilniaus dvasią“, – sakė L. Pociūnienė.

15.30 val. – „Pasitikiu tavimi“ (2008 m.)

„1933-ųjų metų gegužės 25-ąją Vilniaus geležinkelio stotyje iš vakarinio Varšuvos traukinio išlipo jauna vienuolė, vos prieš penketą dienų davusį amžinuosius įžadus. Tolesni įvykiai jos kelyje – tai vienas nuostabiausių krikščionybės puslapių“, – tokiais L. Pociūnienės žodžiais prasideda lietuviškas dokumentinis filmas apie Vilniuje gyvenusią šventąją Faustiną.

„Vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminimui, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtinės, ėjo du dideli spinduliai: vienas raudonas, o kitas balsvas. Tylėdama žvelgiau į Viešpatį. Mano siela buvo persmelkta baimės, bet sykiu ir didžiulio džiaugsmo. Po akimirkos man Jėzus pasakė: nutapyk paveikslą pagal vaizdą, kurį matai, su užrašu „Jėzau, pasitikiu tavimi“. Prižadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Aš pats ją ginsiu, kaip savo garbę“, – apie savo apreiškimą dienoraštyje rašė Faustina, 2000 m., po dešimtmečius trukusio beatifikacinio tyrimo, paskelbta šventąja.

16.30 val. – „Meistras“ (2011 m.)

Filmas apie iškilų XX a. menininką Justiną Vienožinskį. Nebėra jau amžininkų ir bendraminčių, kurių užrašytuose prisiminimuose jis iškyla kaip tiesaus būdo ir karšto temperamento žmogus, nuoširdžiai jaučiantis savo pašaukimą tapytojas. Kiek jaunesnė karta prisimena jį kaip dosnų ir išimtinai atsidavusį pedagogą, niekam neprimetinėjusį savų metodų, mokėjusį įžvelgti kiekvieno talento išskirtinumą. Nuo pirmųjų lietuvių dailės parodų reiškęsis kaip kritikas, gerai išmanęs XX a. dailės tendencijas, matė jas blaiviai, nesureikšmindamas radikaliausių raiškos naujovių, visuomet ieškodamas tikrosios vertės ir prasmės. Net juodžiausiu sovietmečiu J. Vienožinskis liko vienas iš nedaugelio, vis dar drįsusių viešai pasakyti teisybę.

18.00 val. – „Meninykai“ (2009 m.); susitikimas su filmų autoriais L. Pociūniene ir P. Savickiu

Filmo akiratyje – žmonės, įsimylėję savo profesiją. Menininkai, kūrę sudėtingais laikais, kai viena buvo galvojama, o kita sakoma. A. Sutkus, A. Kunčius ir R. Rakauskas tada dirbo „Literatūros ir meno“, „Kultūros barų“ redakcijose, kurioms reikėjo fotografijų, nušviečiančių kultūros įvykius ir asmenybes.

Per tuos metus, be daugybės publikuotų fotografijų, padaryta daugybė kitų: vienos taip ir liko stalčiuose, kitos dar ir šiandien neatspaustos iš negatyvų. Šie darbai ir jų kūrėjų pasakojimai apie susitikimus su herojais netikėtai atskleidžia tai, kas, viena vertus, daro menininkus labiau pažeidžiamus, tačiau kartu sukuria įtvirtinimus, saugančius žmogiškąjį orumą net tada, kai kasdienybėje jam nepaliekama vietos.

Trumpai apie renginius

Data	spalio 10 d.
Laikas	14, 15.30, 16.30 ir 18 val.
Vieta	Kino salė, V a.
Dalyvavimas	įėjimas laisvas
Daugiau informacijos	socialiniame tinkle „Facebook“ ›
Svarbu	maloniai prašome gerbti vieniems kitus ir atvykti laiku; vėluojantys žiūrovai į salę nebus įleidžiami