2018 m. liepos 11 d.

Leonidas Jacinevičius: elegantiškas miestietis, nepakeitęs gyvenimo būdo

Vidurvasarį susirinkę „Knyginyčios“ šnekėtojai svarsto, kaip nuo užmaršties gelbėti Leonidą Jacinevičių (1944–1995). Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojai Vilija Baublytė, Ginas Dabašinskas, Arūnas Brazauskas, išdėlioję ant stalo kelias nedidelio formato L. Jacinevičiaus knygas, konstatuoja, kad po autoriaus mirties nė viena nebuvo perleista.

Neišdilusios atminties ženklu galbūt laikytinas naujas miuziklo „Ugnies medžioklės su varovais“ pastatymas (2014 m.), tačiau kiek tas „prisikėlimas“ suaugęs su L. Jacinevičiumi, kuris kartu su Sauliumi Šalteniu yra vienas iš libreto autorių? L. Jacinevičius dėl to miuziklo netapo lietuvių masinės kultūros legenda. Nėra jis ir masėms bent iš nuogirdų žinomas „garsus rašytojas“ kaip, pavyzdžiui, Ričardas Gavelis.

Pažinoję L. Jacinevičių apibūdina kaip išoriškai elegantišką „kitokį“, kuris ir kūryboje buvo kitoks. Tai buvo į save sutelktas kitoniškumas, nes tos kartos menininkai sprendė klausimą, kas jie tokie, ir rašė iš esmės apie save. Johno Lennono bendraamžiai Lietuvoje – nekeista, kad L. Jacinevičiaus literatūrinę raišką pokalbio dalyviai gretina su Jerome'u Salingeriu. Tokio rašytojo su visais jo personažais pasirodymas ženklino iš kaimo kilusių, su juo suaugusių rašytojų eros pabaigą. Lietuvoje prozą ėmė kurti miestiečiai pagal kilmę.

Savęs paiešką padaręs prozos tema, L. Jacinevičius tarsi pasiliko tame pačiame kelio ruože ir besibaigiant jo neilgam gyvenimui – apie tai galima spręsti iš apysakos „Įsiklausymo valandos“ (1995 m.).

Ar nėra taip, kad L. Jacinevičiaus karta atėjo į literatūrą be jokio „inkaro“ – primestinio ideologinio ar „prigimtinio“ agrarinio?  Miesto kultūra dar tiktai kūrėsi, ideologija svetima. Tos kartos rašytojų autentiškoji tikrovė – vidinis gyvenimas, kuriame reikia susivokti.  Viduje esama ir sunkiai valdomo klodo, kuris mielai įsileidžia alkoholį – ne šiaip svaiginimosi priemonę, o savivokos, netgi „dievoieškos“ įrankį, su kuriuo bandoma prisikasti prie „tikrų dalykų“.

Sąjūdžio banga, paskui nepriklausomybė daugelį tos kartos kūrėjų panardino į tikrovę, prie kurios jie nepritapo. Greta L. Jacinevičiaus mintyse galima rašyti R. Gavelio, netgi Gintaro Beresnevičiaus pavardes.