2018 m. spalio 26 d.

„Atšokau nuo babytės žemės ir skrieju“: Dalios Staponkutės judėjimas vietomis ir būsenomis

„Gyvenimą svetur babytė vadindavo vienu žodžiu: koronė. Geriau negu Lietuvoje nerasi“, – taip Dalia Staponkutė knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ reziumavo savo babytės požiūrį į anūkės gyvenimą Kipre ir keliones po pasaulį. Cituodama babytę, anūkė kartu pripažįsta nujaučianti, kad tokia jos nuomonė yra teisinga ir neginčijamai išmintinga. Jos visas gyvenimas buvo konkretus, aiškų gamtos ir paros ritmą atliepiantis darbas su žeme. „O aš atšokau nuo babytės žemės ir skrieju“, –  Nacionalinės bibliotekos vaizdo studijoje sako rašytoja, vertėja ir vertimo teorijos dėstytoja D. Staponkutė, į Kiprą gyventi išvykusi dar iki Lietuvos nepriklausomybės.

Dalios teigimu, nutinka, kad kelionėse kai ką iš savo krepšio išbarstai: nubyra kai kurios patirtys, jausmai, žmonės, ryšiai ir santykiai. Kelionėse dar skaudžiau iškyla klausimas apie gyvenimo prasmę. „Mano tekstuose gyvenimo prasmė siejasi su gimtuoju kraštu“, – prisipažįsta Dalia. Kadangi pačiai Daliai taip ir neteko gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, jos tėvynės vizija skaitytojui, kasdien susiduriančiam su gyvenimo savam krašte kasdienybe, gali atrodyti lyg svajonė. O gal tik žvelgiant iš toliau ir įmanoma pamatyti idealųjį gimtinės vaizdą?

Pokalbiui krypstant nuo svajonių, sapnų ir vizijų konkretesnių temų link, D. Staponkutė sakėsi neabejojanti dvigubos pilietybės būtinybe. Ji tik kitaip, nei įprasta lietuviškoje viešojoje erdvėje, dėlioja akcentus ir tvirtina, kad dviguba pilietybė – tai ne privilegija, o žmogaus drama. Turėti vieną, lietuvišką, pilietybę yra likimo dovana. Vis dėlto šių dienų realybė yra tokia, kad dauguma žmonių gyvena dvigubą gyvenimą, tad kodėl jiems atimama galimybė turėti dvigubą pilietybę, ypač tiems, kurie gimę Lietuvoje?

Lietuvos ir Kipro tradicijos, papročiai daug kuo skiriasi, tačiau abi tautas sieja istorinės, politinės, o kartu ir mentalinės paralelės. Kaip Lietuvoje Rusijos grėsmė, taip Kipre Turkijos agresija turi lemiamos įtakos žmonių pasaulėjautai. Ir ne tik pačios grėsmės, bet ir nuolatinis kalbėjimas ar manipuliavimas jomis. Pašnekovės manymu, abiem tautoms būdinga metodiškai palaužta dvasia per skausmo perdavimą kitoms kartoms. „Nuolatinis skausmo laikymasis palaužia, verčia ieškoti stipresniojo, tarsi traumuotam žvėreliui ieškoti motiniškos ar kitokios globos, kartais net parduodant dalį savęs. Nuolat kurdami priešo įvaizdį ir istorinę patirtį versdami skausmo simboliu (vietoje kritinės analizės), perduodamu iš kartos į kartą, neilgai trukus galime sukurti naują dramą“, – svarsto D. Staponkutė.  

---

• Taip pat žiūrėkite „Judrūs žmonės tekstuose ir gyvenime“