2019 m. vasario 28 d.

Vasario mėnesį – diskusijų ir filmų ciklas „Iš naujausios Lietuvos istorijos“

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pirmą kartą dokumentiniais filmais ir diskusijomis istorijos tema bus sujungtos dvi nacionalinės šventės. Istorinis laikotarpis nuo Lietuvos valstybės atkūrimo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos ragina prisiminti atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį. Šia proga Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras pirmą kartą pristato diskusijų istorijos tema ir dokumentinių filmų ciklą „Iš naujausios Lietuvos istorijos“.

Vasario 7 d. 17.30 val. – filmo „Likau gyvenimo paraštėje“ (rež. A. Kuzmickas) peržiūra ir diskusija

Režisieriaus Algio Kuzmicko filmas „Likau gyvenimo paraštėje“ (scenarijaus autoriai Vidmantas Valiušaitis, A. Kuzmickas) – pirmasis iš dokumentinių filmų ciklo „Iš naujausios Lietuvos istorijos“. „Aš niekad nepažinojau savo senelio Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, – interviu filmo kūrėjams sakė Juozo Brazaičio anūkė menininkė Ruta Hay (Martel). – Kai nuvykau į Čikagą atsiimti jo medalio, turėjau galimybę pasišnekėti su keliais prie stalo sėdėjusiais žmonėmis. Jie man papasakojo, kad senelis buvo kovotojas už laisvę. Jis rašė tekstus apie galimybę Lietuvai gyventi taikoje, kai nereikia kovoti. Kiek supratau, jis taip pat daug dirbo pogrindyje. Ir tai turbūt viskas, ką išgirdau.“

Gimnazijos mokytojas, įtrauktas į Lietuvos valstybės istorijos verpetą. Šešios savaitės, apvertusios žmogaus gyvenimą. Jis niekada nesiekė jokių postų, tačiau 1941-aisiais tapo Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovu. „Politinis, valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti“, – filme kalba J. Brazaitis.

Antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis. Politikas ir visuomenės veikėjas. Buvęs Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas J. Brazaitis niekada nesididžiavo šiais jam priskiriamais epitetais. Iki pat mirties jo tikslas buvo vienas: „Daryti visą ką, kad Lietuvos vargas, jos kančios, jos kovos būtų žinomos pasaulyje.“ Prarasta Tėvynė, šeima. Likimo draugų išdavystės. Šmeižtas. Ir iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų lydėjęs neteisingai primestas „karo nusikaltėlio“ antspaudas.

Po filmo peržiūros – jo aptarimas, kuriame dalyvaus politikas prof. Vytautas Landsbergis, filosofas ir istorikas Kęstutis Girnius, istorikas ir diplomatas Bronius Makauskas.

Peržiūrėti filmo anonsą galite čia ›

Vasario 14 d. 17.30 val. – filmo „Laisvės keliu“ (rež. A. Marcinkevičiūtė ir G. Ručytė-Landsbergienė) peržiūra ir diskusija

Filme „Laisvės keliu“ (scenarijaus autorės ir režisierės Agnė Marcinkevičūtė ir Gražina Ručytė-Landsbergienė) pristatomi 1990–1992 metų svarbiausi atkurtos nepriklausomos Lietuvos politiniai žingsniai, sugrįžtant į Europos valstybių žemėlapį.

„Lietuvos istorija neįsivaizduojama be Sąjūdžio, o Sąjūdis – be prof. V. Landsbergio, – sako filosofas ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius. – Sąjūdžio veiklos pradžioje, kai svarbiausia buvo mobilizuoti tautą ir ugdyti patriotizmą, jo vaidmuo nebuvo toks ryškus.“

Prof. V. Landsbergio, kaip vadovo, savybės, pasak K. Girniaus, išryškėjo, kai šalies valdymą iš Kremliaus ir Lietuvos komunistų partijos perėmė naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba ir jos paskirta Vyriausybė. Iššūkiai buvo milžiniški. Reikėjo valdyti šalį, neutralizuoti Sovietų Sąjungos pastangas destabilizuoti kraštą ekonomine blokada ir kitomis spaudimo priemonėmis, neišsižadėti Nepriklausomybės idėjos, viešinti Lietuvos bylą, siekti Nepriklausomybės pripažinimo. Reikėjo kolegialumo, bet vienas asmuo turėjo prisiimti didžiausią atsakomybę, kad šios užduotys būtų įgyvendintos.

Prof. V. Landsbergiui, anot K. Girniaus, „netrūko drąsos, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, – jos reikėjo tada, kai siautėjo sovietų kariauna“.

Sovietų Sąjunga netikėtai greitai žlugo, Lietuvos Nepriklausomybė buvo visuotinai pripažinta, Lietuva tapo tarptautinės bendruomenės nare. Baigdamas savo pirmininkavimą, prof. V. Landsbergis pasirašė Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo aktus. Nuo to momento, jo žodžiais tariant, „baigėsi pirmasis valstybės atkūrimo etapas“, nors Konstitucija nebuvo tokia, kokios prof. V. Landsbergis norėjo.

„Visa Lietuva nutiesė kelią į Nepriklausomybę per tą nepaprasto susitelkimo ir ryžto pareikalavusį laikotarpį, – sako K. Girnius, – bet prof. V. Landsbergis buvo vienintelis asmuo, kurį neklastojant istorijos galima vadinti Nepriklausomybės tėvu.“

Po filmo peržiūros – jo aptarimas, kuriame dalyvaus prof. V. Landsbergis, filosofas ir istorikas Kęstutis Girnius, istorikas ir diplomatas Bronius Makauskas.

Vasario 20 ir 28 d. 17.30 val. – filmo „Lūžis prie Baltijos“ (rež. A. Marcinkevičiūtė) peržiūra ir diskusija

Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė drauge su Gražina Ručyte-Landsbergiene ir Vaidotu Digimu sukūrė trijų dalių dokumentinę apybraižą „Lūžis prie Baltijos“, kurioje pasakojama apie svarbiausius XX a. paskutinių dekadų įvykius – nuo 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio branduolinės katastrofos iki 1990 m. Kovo 11-osios akto, – lemtingai paveikusius Lietuvos kelią ir žmonių likimą.

Sąjūdis nuosekliai grindė kelius į Valstybės atkūrimą. 1989 m. vasario 16-osios deklaracija, laimėti rinkimai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kai atsivėrė galimybės reikšti imperinei valdžiai tiesioginius viešus reikalavimus ir dėl demokratijos pradmenų SSRS, ir dėl Lietuvos laisvės.

Vyko sudėtinga politinė kova, siekiant atmesti „atsiskyrimo“ nuo Sovietų Sąjungos formuluotes ir paskelbti, kad Sąjūdžio tikslas, taip pat viso pasaulio lietuvių tikslas, pareikštas 1989 m. Gotlando komunikate, yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęstinumas.

Siekta gauti oficialų Maskvos 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo pakto ir Baltijos šalių aneksijos pasmerkimą, o Vašingtone – tiesiogiai informuoti vadovaujančius JAV politikus bei vienytis su pasaulio lietuvių bendruomene.

„Lietuvos padėtis buvo gerokai sudėtingesnė negu Rytų Europos šalių, – sako filosofas ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius. – Pašalinę savo komunistus, vokiečiai, vengrai, lenkai galėjo valdyti savo šalį. Lietuva buvo maža Sovietijos dalis, sudarė vos procentą imperijos gyventojų, negalėjo tiesiog pasiimti likimo į savo rankas. Gorbačiovas buvo pasiryžęs suteikti satelitinėms Rytų Europos valstybėms daugiau laisvės, bet savo pertvarkymais jis siekė sustiprinti Sovietų Sąjungą, o ne ją sužlugdyti. Lietuvos jis neketino paleisti.“

Po filmo peržiūrų – aptarimas. Vasario 20 d. jame dalyvaus prof. V. Landsbergis ir Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas.

Vasario 28 d. diskusijoje dalyvaus prof. V. Landsbergis ir Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vadovas, buvęs Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Ignas Stankovičius.

Trumpai apie renginius

Diena	Vieta	Laikas	Filmas
Vasario 7 d.	Valstybingumo erdvė, II a.	17.30 val.	„Likau gyvenimo paraštėje“ 2012 m., dokumentinis, 45 min., rež. A. Kuzmickas.  Diskusija su prof. V. Landsbergiu, K. Girniumi, B. Makausku.
Vasario 14 d.	Valstybingumo erdvė, II a.	17.30 val.	„Laisvės keliu“ 2017 m., dokumentinis, 48 min., rež. A. Marcinkevičiūtė ir G. Ručytė-Landsbergienė. Diskusija su prof. V. Landsbergiu, K. Girniumi, B. Makausku.
Vasario 20 d.	Valstybingumo erdvė, II a.	17.30 val.	„Lūžis prie Baltijos“, I dalis 2013 m., dokumentinis, 52 min., rež. A. Marcinkevičiūtė.     Diskusija su prof. V. Landsbergiu ir A. Gumuliausku.
Vasario 28 d.	Valstybingumo erdvė, II a.	17.30 val.	„Lūžis prie Baltijos“, II dalis 2013 m., dokumentinis, 52 min., rež. A. Marcinkevičiūtė.  Diskusija su prof. V. Landsbergiu ir I. Stankovičiumi.