2019 m. kovo 22 d.

Alvydas Jokubaitis apie idiotizmą kasdienybėje, politikoje ir Dostojevskio tekstuose

Legendinio muzikanto, Nobelio literatūros premijos laureato Bobo Dylano tekstų interpretuotojai mano, kad dainos „Idiotizmo vėjas“ (angl. Idiot wind) pavadinimas paimtas iš Talmudo, kur pasakyta: „niekas nedarys nuodėmės tol, kol į jį nepateks idiotizmo vėjas“. Deja, įsiklausę į pesimistinius dainos žodžius, išgirsime, kad idiotizmo vėjas dvelkia kiekvieną kartą mums pradėjus kalbėti.

Optimizmo savo naujausioje knygoje „Politinis idiotas. Apie neišvengiamą politikos kvailybę“ nepropaguoja ir filosofas Alvydas Jokubaitis. Lietuvių filosofo knygą su garsiąja Fiodoro Dostojevskio knyga „Idiotas“ sieja ne tik pavadinimas – visa knyga grindžiama Dostojevskio „Užrašais iš pogrindžio“ ir kitais žymaus rusų klasiko tekstais.

A. Jokubaičio knygą galima skaityti kaip raginimą apmąstyti žmogaus prigimčiai būdingą ar išorinių sąlygų primestą ne visuomeniškumą ir apolitiškumą. Filosofas primena, kad graikų žodis „idiotas“ apibūdina atskiro asmens neprisitaikymą prie visuomenės. Pagrindinis Dostojevskio romano „Idiotas“ veikėjas kunigaikštis Myškinas nepritapo prie tų laikų visuomenės. „Pirmą kartą žmogų sutikau“, – sako kita romano veikėja apie idiotu vadintą Myškiną, kuriam galiausiai teko pasitraukti iš visuomenės.

A. Jokubaitis knygoje „Politinis idiotas“ svarsto apie asmens, vadinamo „vidinio žmogaus“ ir visuomenės santykį, atsispirdamas nuo Dostojevskio minties, kad „žmogus priklauso visuomenei, tačiau ne visas“. Visais laikais yra besivadovaujančių aristotelišku požiūriu į žmogų, kaip politinį gyvūną, ir tų, kurie gina asmens nepriklausomybę nuo visuomenės. Ši įtampa, pasak filosofo, būdinga ir krikščioniškai pasaulėžiūrai, kur judaizmo tvarka arba Įstatymo religija ir taisyklėmis reglamentuotas gyvenimas susiduria su vidiniu žmogumi ir krikščioniškąja meile.

Paradoksalu, bet politika yra reikalinga būtent dėl pastovios įtampos tarp asmens ir visuomenės. Pasak A. Jokubaičio, dorai gerų žmonių visuomenei politikos nereikėtų. Politika reikalinga, nes žmogus yra nenuspėjamas ir pavojingas ne tik sau, bet ir kitiems. Peržvelgus Lietuvos informacinius portalus, gali susidaryti įspūdis, kad žurnalistai ir komentatoriai pamiršta, jog politikai irgi žmonės, verti supratimo ir pagarbos. Jie kasdien turi patirti politines kančias ir sumaištį, apie kurią Martinas Liuteris vaizdžiai pasakė: „Dabar didžioji mano kančia yra valstybė. Juk velnias nieko nebegali man padaryti, nori užkarti man ant kaklo valstybę ir šitaip sukelti sąmyšį mano sąžinėje.“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje taip pat svarstyta, dėl kokių priežasčių ir į kokius pogrindžius iš visuomenės traukiasi dabarties žmonės, koks postsovietinio žmogaus santykis su visuomene ir savo šalimi.

„Rašant knygą norėjosi, kad ji netaptų dar vienu akademinės kombinatorikos atveju ir išsidirbinėjimu prieš akademinę publiką. Norėjau, kad ji būtų suprantama visiems skaitytojams. Atrodo, kad Lietuvoje žmonės atpranta skaityti filosofiją, o filosofija juk irgi literatūra“, – sakė filosofas A. Jokubaitis.

Prof. A. Jokubaitį kalbino Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotoja Vilija Baublytė.