2019 m. balandžio 24 d.

Nacionalinėje bibliotekoje diskutuota apie naratyvo kūrimą lietuvių migrantų šeimose

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko Pasaulio lietuvių universiteto (Vytauto Didžiojo universitetas) diskusija, skirta aptarti, koks naratyvas kuriamas lietuvių migrantų šeimose. Atsakymų į įvairiapusį klausimą ieškojo ir jį lydinčias problemas, patirtis analizavo diskusijos dalyvės dr. Eglė Kačkutė, dr. Violeta Davoliūtė, dr. Dalia Cidzikaitė ir prof. Algirdas Avižienis. Diskusiją moderavo dokt. Domas Boguševičius.

Nūdienos visuomenė dažnai priešinama, skaldoma, žmones skirstant į emigrantus ir likusius gyventi gimtojoje šalyje. Skirtingos asmenų grupės, jų pasirinkimai neretai lydimi stereotipinių, kritiškų vertinimų. Vakaro prelegentė dr. E. Kačkutė dalijosi mintimis, kad toks žmonių skaidymas į grupes –perteklinis ir nevisiškai atitinkantis tikrovę: „Skirtis tarp migranto ir nemigranto nėra tokia didelė. Mes visi keliaujame mokytis, dirbti, mylėti, tuoktis, patirti pasaulį, tad skirstyti lietuvius ir apskritai žmones į migrantus ir nemigruojančius man būtų keista.“ Jai antrino dr. V. Davoliūtė: „Migracija tam tikra prasme natūrali asmens būsena todėl, kad žmonės pereina iš vienos gyvenimo stadijos į kitą, iš vienos vietovės į kitą.“ Prof. A. Avižienis atviravo, kad užsienyje gyvenančių lietuvių emigrantais nevadina: „Yra Lietuvos lietuviai bei užsienio lietuviai ir tarp šių dviejų grupių galima labai lengvai judėti.“

Diskusijoje didelis dėmesys sutelktas į migrantų šeimose kuriamų naratyvų bruožus, kartotes. Anot E. Kačkutės, emigrantų šeimose ilgą laiką matytas skilimas. „Vieni tėvai labai norėjo, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, žinotų Lietuvos istoriją, kiti sistemingai nenorėjo, kad vaikai save sietų su Lietuva. Vieni labai aršiai įsikibę į lietuvių kalbos, kultūros, tapatybės perdavimą, regimas noras išlaikyti savastį bet kokia kaina“, – patirtimis dalijosi E. Kačkutė.

Diskusijos prelegentai atvirai svarstė, kad atėjo laikas peržvelgti įsišaknijusius pasakojimus, juos paversti lankstesniais, ieškoti dėmenų, kurie pasaulio lietuvius telktų, o ne skaldytų. „Informacijos ir jos sklaidos būdų yra daug, bet problema lieka turinys. Yra daug lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, gyvenimus kuriančių ne Lietuvoje, žmonių, norinčių būti lietuviais, bet kas galėtų vienyti visus lietuvius? Reikia, kad archetipai būtų nuolat gyvi, atkuriami, kad jie funkcionuotų, turėtų emocinį krūvį įvairių kartų, įvairiose šalyse gyvenantiems lietuviams“, – kalbėjo E. Kačkutė. Jai pritarė dr. V. Davoliūtė: „Didieji istorijos naratyvai naudojami konsoliduoti visuomenę, skatinti patriotizmą, sutelkti, patriotiškai angažuoti, dažnai labiau veikia šalies viduje nei išorėje. Tai nėra orientuota į ateitį. Tai neatliepia jaunų žmonių poreikių. Sunku tokiu būdu su jais rasti emocinį ryšį.“

Dr. Dalia Cidzikaitė įvardijo skirtingų emigracijos bangų atstovų kurtų ir įsisavintų pasakojimų, tapatybių bruožus bei niuansus. Pasak jos, vadinamųjų grynorių, pirmosios emigracinės lietuvių bangos į Ameriką, tautinis naratyvas formavosi jau atvykus į Ameriką, kai jie, vidinių ir išorinių sąlygų verčiami, turėjo arba norėjo apsibrėžti, kas jie yra. „Taip pat svarbus religinis naratyvo aspektas. Grynoriai save labai siejo su katalikybe. Didelė dalis kultūrinės, net ir politinės, visuomeninės veiklos sukosi apie bažnyčias, bendradarbiaujant, inicijuojant politines, visuomenines organizacijas kunigams“, – kalbėjo D. Cidzikaitė. Antrosios emigracijos bangos atstovams, pasak D. Cidzikaitės, buvo svarbu pokario metais susitelkti kaip labai tautiškai nusiteikusiai bendruomenei Vakarų Vokietijoje. Anot mokslininkės, jie į Ameriką atvažiavo kaip tautiškai, visuomeniškai ir kultūriškai susiformavusi bendruomenė. Trečioji migracijos banga – žmonės, atvykę iš sovietinės Lietuvos, kurie neturėjo bendruomeniškumo jausmo. Jie buvo alkani, lengvai prisitaikantys.

Diskusijoje aptartas ir dvigubos pilietybės klausimas. Ne vieną dešimtmetį Amerikoje gyvenęs, aktyviai dirbęs A. Avižienis svarstė, kad kartais dviguba pilietybė yra neišvengiama: „Kartais reikia priimti antrą pilietybę. Kai aš dirbau universitete ir norėjau gauti įdomų darbą, reikėjo būti Amerikos piliečiu, kad ten dirbtum. Jeigu aš būčiau atsisakęs, tai būčiau save baisiai nuskriaudęs. Būna, nepastebima, kad žmogus yra prisirišęs prie Lietuvos, ją myli, bet kartais tiesiog reikia turėti pilietybę tos šalies, kurioje dirbi.“