2020 m. lapkričio 25 d.

Asmens dokumentai ir jų istorija

Pasas yra dokumentas, patvirtinantis asmens tapatybę ir pilietybę. Ilgą laiką šalies viduje ir vykstant į užsienį buvo naudojami skirtingi pasai: valstybės viduje – vidaus, vykstant į užsienį – užsienio. Ne visada jie buvo rašyti lietuvių kalba, ne visada su asmens nuotraukomis, kartais tai buvo tik vienas lapelis, kartais maža knygelė. Tai priklausė nuo istorinio laikotarpio, kuriuo žmogus gyveno.

Peržvelgiant suskaitmenintus asmens dokumentus virtualiame kultūros paveldo portale epaveldas.lt ir Europos bibliotekų, archyvų ir muziejų skaitmenintų dokumentų portale europeana.eu, galima susidaryti vaizdą apie visą asmens dokumentų įvairovę. Besidomintiems jų istorija taip pat bus įdomu pamatyti, kokie įrašai dokumentuose buvo daromi.

Ne visada gyventojai galėjo turėti savo fotografiją, kurią būtų galima prisegti prie paso, būta laikotarpių, kai pase buvo įrašomas žmogaus ūgis, plaukų spalva, taip pat kitos ypatingos žymės: karpos, raišumas ir kt. Svarbu ir tai, kokia kalba padaryti įrašai dokumente. Štai sename, 1900 m. laikotarpio Emilijos Putvinskienės pase visi įrašai yra tik rusų kalba.

Pirmasis lietuviškas pasas lietuviui buvo išduotas 1915 m. gruodį – 1916 m. Jį išdavė okupacinė vokiečių valdžia, 1915 m. užėmusi Kuršą, Suvalkus, Balstogę, Gardiną ir įsakiusi užimtuose kraštuose išduoti gyventojams pasus. Dokumente visi įrašai pateikti pirmiau vokiečių kalba, o antra kalba pasirinkta pagal gyventojo tautybę – lietuvių, rusų, jidiš ir kt. Gyventojai pasui buvo fotografuojami ir daugeliui jų tai buvo pirma nuotrauka gyvenime.

O štai 1920 metais išduotas pasas jau lietuvių kalba. Jame daug ranka rašytų įrašų, registracijos ir kitų antspaudų, įrašytas ir užsiėmimas – raštininkas.

Carinės rusų valdžios pasai ir vokiečių okupaciniai pasai Lietuvoje nustojo galioti 1922 m., visiems Lietuvos piliečiams buvo privaloma pasikeisti pasus į lietuviškus. Pirmųjų Lietuvos pasų popierius buvo paprastas kartoninis, be vandens ženklų. Viršeliai buvo smėlio spalvos, su užrašu „Pasas“, jame buvo atspaustas ir Vytis.

Tarpukario Lietuvos piliečio pase, 1934 m. išduotame J. Remeikiui, nurodoma, kad jis yra lietuvis, Romos katalikas, nevedęs, nurodoma privalomos karinės tarnybos data, apibūdinami išorės požymiai: plaukai šviesūs, akys melsvos, vaikinas aukšto ūgio, veidas pailgas.

Išvykęs iš savo valsčiaus ar miestelio, kuriame gyvena, taip pat mieste kiekvienas asmuo privalėjo visada su savimi nešiotis pasą. Jei valdžios atstovas paprašydavo, jis privalėjo dokumentą parodyti. Už paso neturėjimą buvo baudžiama pinigine bauda.

Portaluose epaveldas.lt ir europeana.eu galima rasti ne tik pasų, bet ir žymių Lietuvos žmonių, taip pat rašytojų laiškų, kelionės dokumentų. Įdomūs ir vertingi Julijos Žemaitės kelionės laivu į JAV bilietas, Julijos Žymantienės (Žemaitės) užsienio pasas, liudijimas nr. 630, leidžiantis S. Nėrei keliauti TSRS nemokamai, kurį poetė gavo kaip TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė.

Retesni dokumentai – krikšto liudijimai, bajoriškumo liudijimai, gyvenamosios vietos pažymėjimai, tikėjimo priėmimo liudijimai, medalio ar ordino liudijimai, mirties liudijimai. Besidomintys Lietuvos rašytojų ar poetų asmeniniais dokumentais portaluose epavelde.lt ir europenana.eu gali pamatyti Vinco Mykolaičio Putino pasą, tarp kitų poetės S. Nėries asmeninių dokumentų gali rasti jos ir skulptoriaus Bernardo Bučo Paryžiuje įvykusios civilinės santuokos liudijimą prancūzų kalba, ordino knygelę, jos mirimo liudijimo nuorašą, kuriame yra prieštaringas įrašas apie jos mirimo vietą – Kaune, nors ji mirė Maskvoje.

Įdomus yra Vilniaus pasas ir jo išleidimo aplinkybės. 1925–1938 m. Lietuvoje ir užsienyje veikė Vilniaus vadavimo sąjunga – visuomeninė politinė organizacija, stiprinusi Vilniaus krašto atgavimo idėją tik kultūrinėmis priemonėmis, skatinusi nepamiršti lenkų okupuoto Vilniaus. Ji rinko lėšas Vilniaus krašto lietuvių draugijoms ir mokykloms remti, rengė paskaitas, minėjimus, specialias programas per radiją lietuvių ir lenkų kalbomis krašto gyventojams, leido leidinius, susijusius su Vilniumi, tuo prisidėdama prie Vilniaus krašto lietuvių tautinio sąmoningumo išsaugojimo. Sąjunga turėjo daugiau kaip 25 tūkstančius narių ir daugiau nei 600 tūkstančius rėmėjų (1937) – žmonių, kurie kaip simbolinį teisės į Vilnių ženklą turėjo Vilniaus pasus. Juos įsteigė sąjungos padalinys – Vilniaus geležinis fondas. Turėti Vilniaus pasą (būti Vilniaus rėmėjais) galėjo kiekvienas valstybės gyventojas, neribojant amžiaus ir tautybės. Jį įsigyti buvo galima pašte, savivaldybėse ir kitose įstaigose, o mokyklose, kur nuo 1929 m. kas savaitę vyko Vilniaus vadavimo ir tautinio sąmoningumo pamokos, pasai buvo įteikiami labai iškilmingai. Į šešių lapų Vilniaus pasą reikėjo kasmet įklijuoti nors 10 centų vertės ženklelį, daugeliui kėlusį pasididžiavimą, kad yra Vilniaus vadavimo dalyvis.

Asmens dokumentų išrašymo centras prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, naudodamasis Lietuvos archyvų medžiaga, savo internetiniame puslapyje viešina 1906–1940 m. laikotarpio pasus, taip pat pateikia istorinių 1919–1937 m. teisės aktų, įvairiais laikotarpiais reguliavusių pasų išdavimo tvarką ir taisykles, sąrašą. Susipažinimas su šiais teisės aktais padeda geriau suprasti asmens dokumentų kaitą ir istoriją, susidaryti pilnesnį vaizdą.

PRADO – autentiškų tapatybės ir kelionės dokumentų internete viešas registras – pateikia dabar galiojančius įvairių Europos Sąjungos asmens dokumentų pavyzdžius.

Šaltiniai:

• Asmens dokumentų istorija. Asmens dokumentų išrašymo centras prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos [žiūrėta 2020-11-19]. Interneto prieiga: https://bit.ly/398HWir
• Norkevičienė, Marija. Gyventojų registro raida Lietuvoje [žiūrėta 2020-11-19]. Interneto prieiga: https://bit.ly/2IUKJRM
• Žepkaitė, Regina. Vilniaus vadavimo sąjunga. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2020-11-19]. Interneto prieiga: https://bit.ly/2UShnph