2020 m. gruodžio 4 d.

Baigėsi nuotolinė konferencija „Rašytojų įamžinimas Lietuvoje“

Gruodžio 3–4 d. jau įprastu nuotoliniu būdu vyko konferencija „Rašytojų įamžinimas Lietuvoje“, kurią surengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI). Aptarti literatūriniai, kultūriniai, socialiniai ir politiniai rašytojų įamžinimo aspektai. Džiugu, kad konferencija sulaukė gausaus dalyvių būrio: Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas pajuokavo, kad virtualioje konferencijos salėje dažnai „susispaudavo“ daugiau nei septyniasdešimt žmonių.

Gruodžio 3-iosios rytą renginio pradžioje literatūrologė dr. Viktorija Šeina, šios konferencijos idėjos autorė, klausytojams priminė, kad LLTI vykdo programą „Moderniosios lietuvių literatūros kanonas“, kurios dalis – rašytojų memorializacijos formos. Mokslininkė pažymėjo, kad tema šiandienos Lietuvoje aktuali: deja, dažnai nukrypstama į rėksmingas antraštes, stokojama ramios analizės. LLTI direktorė dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė atkreipė dėmesį į konferencijai viešinti naudotą nuotrauką: rašytoją Vydūną, žvelgiantį iš Jolitos Vaitkutės instaliacijos „Pabudę iš knygų“ Nacionalinėje bibliotekoje. Pasak A. Martišiūtės-Linartienės, tai parodo, kad ir biblioteka yra vieta, kur ne tik skaitomos knygos, bet ir vyksta gyva kūryba. Anot jos, išryškėja svarbus klausimas: kaip ir kokie rašytojai įamžinami. Kaip ir A. Martišiūtė-Linartienė, Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius dr. Renaldas Gudauskas pasidžiaugė gražiu dviejų institucijų bendradarbiavimu. Jis pabrėžė, kad biblioteka yra vieta, kur rašytojų memorializacija įgyvendinama pačiais įvairiausias būdais, o konferencija – puiki proga pasidalinti gerąja patirtimi. R. Gudauskas atkreipė dėmesį, kad renginį turėjo pratęsti paroda, skirta Lietuvos rašytojų įamžinimo formoms. Parodą, deja, teko atidėti, į ją Nacionalinė biblioteka pakvies kitąmet.

Įvadinėje sesijoje istorikas dr. Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas) perskaitė pranešimą „Tauta prisimena rašytoją: apie praktikos gimimą ir raidą vokiškajame kontekste“. Apie Vokietiją kalbėta neatsitiktinai. V. Safronovą skaityti pranešimą paskatinusi V. Šeina pabrėžė, kad rašytojų įamžinimas Vokietijoje virto provaizdžiu daugelyje centrinės Europos kraštų, taip pat ir Lietuvoje (vokiškosios praktikos perimtos, perkeltos į savas kultūras). Be to, bendraujant išryškėja, kad istorikai į rašytojų įamžinimą žvelgia vienaip, o literatūrologai – kitaip, plačiau (jiems įamžinimas – ne tik paminklai).

Konferencijoje judėta nuo amžių gelmės prie šiandienos aktualijų. Per pirmąją sesiją, moderuotą dr. Rimvydo Laužiko, dar žvelgta į gan tolimus laikus ir jų atspindžius šiandien. Dr. Živilė Nedzinskaitė (LLTI) pabrėžė, kad senosios literatūros tyrinėtojai įamžinimo temą retai teapmąsto, nors ji ir svarbi. Įkvėpta Vilniaus universiteto Didžiajame kieme atsiradusių atminimo lentų, ji parengė pranešimą „LDK literatų įamžinimas: pamiršti vakar, bet ar atpažįstami šiandien?“. Dr. Žavinta Sidabraitė (LLTI) perskaitė pranešimą „Prūsijos Lietuvos rašytojų asmenvardžių lietuvinimas: Kristijono Gotlybo Milkaus atvejis“. Dr. Nida Gaidauskienė (LLTI ) – „Rašytojų įamžinimo iniciatyvos lietuvių spaudoje (1904–1914)“. Ramunė Bleizgienė (LLTI ) – „Pirmieji Žemaitės „Raštai“: kontekstas ir veikėjai“. Per antrąją sesiją, kurią moderavo dr. Dangiras Mačiulis, pasiektas tarpukaris. Dr. Birutė Avižinienė (LLTI) perskaitė pranešimą „Lietuvių rašytojai tarpukario radijuje“ (deja, garso įrašai neišliko, tad tenka remtis rašytiniais šaltiniais). Vida Repšienė (Vilniaus universitetas) supažindino su Vakarų kanono variantais tarpukario Lietuvos mokykloje, o dr. Gitana Vanagaitė (LLTI, Vytauto Didžiojo universitetas) papasakojo apie Vaižgantą Lietuvos mokykloje.

Antrąją konferencijos dieną pasiekta šiandiena, jos aktualijos ir diskusijos. Per trečiąją sesiją, kurią moderavo V. Šeina, Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėja Silvija Stankevičiūtė perskaitė pranešimą „1940-ųjų „saulės nešėjai‘: atminties ar užmaršties vietos?“. Kadangi tema aštri, po jos užvirė ilgoka diskusija. Dr. Žydronė Kolevinskienė (LLTI, VDU) supažindino su Lietuvos rašytojų įamžinimu diasporoje. Mokslininkė daug kalbėjo apie Lietuvos rašytojų draugijos veiklą. (Beje, ši draugija pristatoma Nacionalinės bibliotekos virtualioje parodoje: parodos.lnb.lt/exhibits/show/lietuviu-rasytoju-draugija) Dr. Ina Ėmužienė pratęsė diasporos temą: perskaitė pranešimą „Rašytojų reprezentacija lietuvių diasporos radijo laidose“, labiausiai susitelkdama į „Margučio“ radijo (Čikaga, JAV) literatūrinę laidą „Pelkių žiburėlis“. Per ketvirtąją sesiją, kurią moderavo Birutė Avižinienė, pranešimą „Žemaitė personažė“ skaitė Solveiga Daugirdaitė. Ji darkart parodė, kad Žemaitė, nors seniai mirusi, yra labai gyva. Jos sudėtinga asmenybė naudojama labai selektyviai: vieni bruožai sutirštinami, kiti nutylimi; kinta ir literatūrologų požiūris. Loreta Mačianskaitė (LLTI) kalbėjo apie tai, kaip vieni rašytojai įamžina kitus (tarkime, Sigitas Parulskis savo teksto personažu paverčia Kristijoną Donelaitį): ji perskaitė pranešimą „Rašytojai-personažai postmoderniojoje lietuvių literatūroje“. Konferenciją vainikavo gan karšta, tačiau intelektuali diskusija.