Ekspertų tribūna || Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena: kaip pasikeitė informacijos laisvė?

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena Lietuvoje labiausiai siejama su aiškiai atpažįstamu istoriniu naratyvu – draudimu ir kova už teisę kalbėti, rašyti ir skleisti informaciją gimtąja kalba. Tačiau šiandien, kai formali cenzūra atrodo tolimos praeities reliktas, žodžio laisvės klausimas įgauna kur kas sudėtingesnį pavidalą.

VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorės, UNESCO medijų raštingumo tyrimų centro vienos iš vadovių, Vytauto Kavolio transdisciplinių tyrimų instituto vyriausiosios mokslininkės, žiniasklaidos tyrėjos Auksės Balčytienės teigimu, nors pats bandymas tiesiogiai lyginti skirtingus laikotarpius yra ribotas, esminis žmogaus siekis nesikeičia: „Lyginti praeitį su dabartimi beveik neįmanoma – skiriasi kontekstai, aplinkybės, patirtys. Tačiau nesikeičia žmogaus siekis būti laisvam ir pažinti savo savastį, o kartu svajoti, siekti idealų.“

Šiandien informacijos laisvė nebegali būti suvokiama tik kaip teisinė ar institucinė garantija – tai kur kas platesnis reiškinys, apimantis žmogaus santykį su pasauliu, saviraišką ir gebėjimą dalyvauti viešajame gyvenime. Profesorė siūlo ją matyti per dabarties patirtį: kaip šiandien gyvename, suprantame pasaulį, apie ką kalbame ir ką svarstome viešojoje erdvėje. Tačiau A. Balčytienė pabrėžia, kad net ir demokratinėje valstybėje būtina išlikti budriems, nes spaudos laisvę neretai siekia varžyti politiniai ir verslo interesai – apie tai nuolat kalba mokslininkai, matuojantys medijų skaidrumą ir žiniasklaidos pliuralizmo indeksą, įvairios tarptautinės iniciatyvos ir programos, kurios įvardija grėsmes laisvei ir riziką paminti demokratijos idealus. Tačiau grėsmės informacijos laisvei kyla ne tik iš išorinių veiksnių, bet ir iš pačios visuomenės vidaus. „Laisvės mažėja ir tada, kai patys žmonės mažiau įsitraukia į viešąjį gyvenimą ir bendrų reikalų svarstymą“, – sako A. Balčytienė.

Profesorė atkreipia dėmesį, kad demokratija nėra savaime egzistuojanti būsena. „Demokratija yra ne duotybė, o nuolat kuriamas viešųjų santykių derinimo procesas, kurio metu gimsta susitarimai, randasi institucijos, formuojasi tradicijos, praktikos ir bendros patirtys, o kartu įsitvirtina ir skirtingos politinės kultūros formos – vienur gali būti labiau vertinamas skaidrumas ir atvirumas, o kituose kontekstuose – solidarumas. Tačiau visus šiuos skirtumus vienija pagrindas – demokratinio bendrabūvio centre yra pamatinės žmogaus teisės. Tarp tokių – saviraiškos laisvė ir komunikacijos teisės. Be jų žmogus negali visavertiškai patirti savo savasties, orumo ir priklausymo bendram pasauliui. Šios teisės apima ne tik prieigą prie informacijos, bet ir gebėjimą dalyvauti – teisę turėti galimybių pasiekti informaciją, gauti pačią geriausią ir profesionaliai parengtą informaciją, būti išgirstam ir mokėti klausytis“, – nuomonę dėsto profesorė.

Šiame kontekste, anot A. Balčytienės, informacija įgauna platesnę prasmę: „Informacija ir žmogaus žinojimas nėra vien instrumentai sprendimams priimti. Informacija sykiu ir ugdo. Būtent čia atsiskleidžia žurnalistikos reikšmė – kalbėti tiesą, ieškoti ir tikrinti šaltinius, aiškintis nelygybes.“ Profesorė pabrėžia, kad nuo žurnalistikos pažinimo prasideda kiekvieno piliečio kelionė į demokratinio gyvenimo suvokimą – per klausimus apie teisingumą, lygybę, atsakomybę ir bendrąjį gėrį. Kartu žurnalistika atveria ir kultūrinį horizontą: istorija, pasakojimai ir supratimai telkia žmones, kuria bendruomenes ir palaiko bendro pasaulio pojūtį.

Tad kalbėdama apie laisvę profesorė sąmoningai renkasi žmogiškąją perspektyvą: „Labai dažnai apie spaudos ir žodžio laisvę kalbėdami pasirenkame istorinį žvilgsnį: čia mums talkina literatūra, žmonių liudijimai, žinojimas apie mūsų tautos praradimus, draudimus ir kovas už laisvę. Tačiau visus šiuos pasakojimus, prasmes ir atminties formas kuria žmogus. Tad ir komunikacijos moksluose man svarbus žmogiškasis žvilgsnis – dėmesys tam, kaip žmogus patiria, supranta, išreiškia ir perduoda savo santykį su pasauliu. O jei kalbėsime apie žurnalistiką ir jos demokratinę vertę, tai domėdamiesi, kaip dirba žurnalistai, sekdami tikrai kokybišką žurnalistiką, sykiu mokomės tiesos, atsakomybės, atvirumo – atpažįstame demokratinio pasaulio tvarką.“

Naujasis iššūkis: algoritminė realybė ir laisvės iliuzija

Vis dėlto šiandienos iššūkiai kyla ne tik iš politinių ar ekonominių interesų, bet ir iš pačios informacinės aplinkos transformacijos. Profesorė pabrėžia, kad demokratija nėra konstanta – veikiau tai iteracinis ir savikorekcinis vyksmas, kuris reikalauja nuolatinio mokymosi gyventi kartu: „Demokratija įtvirtina ne tik teises ir institucijas, bet ir kasdienę komunikacinę kultūrą – įtrauktį, pagarbą, gebėjimą klausytis, priimti skirtumus ir ieškoti bendrumo net stipraus nesutarimo sąlygomis. Tad ji gyvuoja ne tik įstatymuose ar procedūrose, bet ir žmonių santykiuose, jų kalbėjimo, girdėjimo ir bendro veikimo praktikose.“

Tačiau ši komunikacinė kultūra šiandien susiduria su esminiu lūžiu. „Gyvename paradigminio virsmo laiku“, – teigia profesorė, akcentuodama sparčią technologijų kaitą. Pasak A. Balčytienės, tradicinę žiniasklaidą stipriai paveikė socialinės medijos, kurios, paradoksaliai, praranda tikrąjį idėjinį socialumą ir įtrauktį. Profesorė pažymi, kad ši transformacija reikalauja naujų teorinių ir praktinių prieigų: „Mums reikia ieškoti naujų tyrimo būdų ir kurti naujas sampratas, leidžiančias kalbėti apie saviraiškos ir žiniasklaidos laisvę kasdienybėje, kurią vis labiau veikia skaitmenizacija, platformizacija, algoritminis informacijos struktūravimas.“

Todėl A. Balčytienė ragina daug ryžtingiau kalbėti apie technologijų vaidmenį ir apie tai, kaip šiuolaikinės informacinės technologijos, algoritminės sistemos ir ypač dirbtinis intelektas dalyvauja konstruojant naujas informacijos vadybos formas.

Svarbiausia jos įžvalga – informacija šiandien nėra tiesiog ribojama, ji aktyviai formuojama: „Turinys itin tikslingai struktūruojamas, atrenkamas, hierarchizuojamas ir personalizuojamas, siekiant ne tik atliepti, bet ir formuoti vartotojų poreikius. Taip kuriama žinojimo ir laisvės iliuzija. Nors žmogui atrodo, kad jis renkasi, ką žinoti, kuo domėtis ir kokiame informaciniame pasaulyje gyventi, didelė dalis šių pasirinkimų jau yra iš anksto suformuoti technologinių sistemų, platformų logikos ir globalių korporacijų interesų.“

Tokioje aplinkoje informacijos valdymas tampa infrastruktūrine galia, vis mažiau priklauso nuo žmogaus sąmoningo apsisprendimo ir vis labiau tampa infrastruktūrinės galios ir kapitalo siekiniu bei daro tiesioginę įtaką žmogaus patirčiai, dėmesiui ir saviraiškai. Tad, anot profesorės, laisvę, saviraišką ir žiniasklaidos laisvę būtina iš naujo apmąstyti ir saugoti.

„Tam reikalingi ne tik technologiniai ar teisiniai sprendimai, bet ir platesnės visuomeninės pastangos. Ypač svarbus čia žurnalistų, mokytojų, mokslininkų (psichologų, antropologų, lingvistų, literatų), informacijos specialistų, bibliotekininkų ir kitų žinojimo profesijų atstovų vaidmuo. Būtent šių profesijų žmonės turi gebėjimų padėti visuomenei suprasti, kaip kuriama, atrenkama ir valdoma informacija, kaip formuojasi viešasis žinojimas ir kokiomis sąlygomis dar įmanoma kalbėti apie tiesą, atsakomybę ir laisvą žmogaus valią apsispręsti.“

Informacijos perteklius ir naujo tipo priklausomybė

Spaudos draudimo laikotarpiu problema buvo informacijos trūkumas. Šiandien – priešingai, tačiau perteklius nebūtinai reiškia laisvę. A. Balčytienė akcentuoja, kad algoritmiška informacijos valdysena neabejotinai daro įtaką tam, ką kiekvienas matome savo informacijos srautuose, ką pasirenkame ir kur krypsta žmogaus dėmesys: „Tai vienas stipriausių galios mechanizmų, grindžiamas giliai technologijų infrastruktūroje slypinčia išnaudojimo logika, kuria naudojasi verslo galingieji, siekdami numatyti žmogaus norus ir pasirinkimus.

Kaip tik tai ir įvardyčiau didžiausiu kliuviniu žodžio laisvei. Jei mūsų ateitį vis intensyviau kreips dirbtinio intelekto įrankiais valdomi informacijos atrankos procesai ir struktūravimas, jei vis dažniau atsakymų ieškosime dirbtinio intelekto sugeneruotuose sintetiniuose dariniuose, tuomet taps visiškai realu įsivaizduoti mūsų gyvenimą kaip troškimų ir svajonių sistemą, kurią orkestruoja ne žmogus, bet platformas valdančios korporacijos.“

Tokia būsena, anot profesorės, paneigia laisvės esmę ir keičia medijų raštingumo sampratą: „Toks būvis nėra laisvė ir pasirinkimas. Tai vergavimas momentiniams troškimams, kuriuos primes tikslingai sukonstruotos DI sistemos ir įvairūs technologiniai asistentai.“

Tad šiandien nebepakanka vien mokėti skaityti, atpažinti šaltinius ar kritiškai vertinti turinį. Vis svarbesni tampa savęs pažinimo įgūdžiai: gebėjimas kvestionuoti savo interesus, atpažinti savo informacinius įpročius, klausti, ką iš tiesų žinau, kaip tai sužinojau ir ką tik manau žinąs. Kitaip tariant, medijų raštingumas vis labiau susijęs ne tiek su informacijos analize, kiek su žmogaus santykio su šaltiniais ir savimi pačiu pažinimu. Šį pokytį būtų galima vadinti posūkiu nuo informacinio turinio į žmogų ir jo gyvenimiškas patirtis. Tai ypač aktualu šiuolaikiniuose komunikacijos ir medijų tyrimuose, kuriuose mokslininkai vis mažiau kalba apie auditorijas kaip abstrakčias vartotojų grupes ir vis daugiau dėmesio skiria žmonėms, jų patirtims, pasirinkimams, pažeidžiamumams, pasitikėjimui ir santykiams.

Medijų raštingumui šiandien reikia ugdyti visiškai naujus gebėjimus. Jie randasi per savęs atpažinimą, per sąmoningą savo santykio su informacija stebėjimą. Būtent per tą „socialumą“, kurio pažado vadinamieji socialiniai tinklai iš esmės atsisakė ir tapo erdvėmis, kurios tik transliuoja vis daugiau sintetinių ir reklaminių vaizdų. Medijų raštingumo ir pilietinio dalyvavimo įgūdžių reikia mokytis visą gyvenimą. Tai nėra baigtinis gebėjimų rinkinys, kurį galima vieną kartą įgyti ir vėliau tik taikyti, tai nuolatinis mokymosi, prisitaikymo ir savivokos procesas.

Bibliotekos kaip demokratinio gyvenimo erdvės

Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgauna bibliotekos. Profesorė jas apibrėžia kaip episteminius, žinių ir žinojimo centrus, kuriems šiandien tenka kelrodžio vaidmuo. Jos padeda ne tik rasti informaciją, bet ir „atpažinti informacijos ir pasaulio sudėtingumą, žmogiškai bendrauti, kurti pasitikėjimu grįstus ryšius“.

Bibliotekos kartu su mokyklomis ir žiniasklaida yra pamatinės demokratinio gyvenimo infrastruktūros. „Tai erdvės, kuriose žmonės mokosi būti kartu, kelti klausimus, girdėti vieni kitus. Bet kartu šios erdvės turi ir keistis. Pasitelkdama žmogišką žvilgsnį sakyčiau, kad šios erdvės galėtų tapti dar labiau dialogiškomis, t. y. jautresnės, empatiškesnės, labiau matančios įvairių žmonių patirtis“, – sako A. Balčytienė.

Svarbiausia, anot profesorės, kad bibliotekos būtų ne tik žinių perdavimo vietos, bet ir susitikimo, klausymosi, įtraukties ir bendro mokymosi erdvės. Būtent čia gali būti atkuriamas pasitikėjimas, stiprinama savivoka ir ugdomi gebėjimai, kurių reikia demokratiškam gyvenimui neapibrėžtumo akistatoje. Tačiau dialogiškumas nėra savaiminis, jo reikia mokytis: reikia ugdytis gebėjimą plėsti savą pažinimą, mokytis išbūti netikrume, įsiklausyti ir girdėti kitą žmogų, gebėti teikti grįžtamąjį ryšį. Šie įgūdžiai formuojami per nuolatinį mokymąsi, taip pat ir medijų raštingumo programose – svarstant, užduodant klausimus, tikslinantis informaciją.

Laisvė kaip kasdienė praktika

Šiandien Spaudos atgavimo diena įgauna naują prasmę. Ji primena ne tik istorines kovas, bet ir dabarties atsakomybę. Laisvė nebėra vien išorinė teisė – tai kasdienė praktika, reikalaujanti sąmoningumo, kritinio mąstymo ir dialogo.

Kaip leidžia suprasti profesorės įžvalgos, didžiausi šių dienų iššūkiai slypi ne akivaizdžiuose draudimuose, o nematomuose informacijos valdymo mechanizmuose ir pačios visuomenės santykyje su viešuoju gyvenimu. Tad Spaudos atgavimo diena šiandien tampa ne tik atminties ženklu, bet ir kvietimu nuolat klausti, kaip kuriama mūsų tikrovė, kiek joje yra mūsų pačių pasirinkimo ir kiek – nematomų struktūrų įtakos.

Nuotr. Julius Kalinskas / ELTA

Parengė Džestina Borodinaitė