„Aš skaiTAU“: ryškūs knygų stebuklai pagal T. Ramanauską

Reklamos agentūros „New“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Ramanauskas prisipažįsta, kad jam kūnas eina pagaugais vien pagalvojus, jog žmogus gali likti neskaitęs kai kurių rašto šedevrų. Pamėginkite įsivaizduoti tokį praradimo jausmą. Štai, tavo gyvenime nekantriai mindžikuoja stebuklas, bet, užuot jį išgyvenęs, sėdiesi į fotelį žiūrėti televizoriaus. Kaip kiekvieną ketvirtadienį. Ar pirmadienį. Ar... 

Taigi, tešiurpsta dabar rubrikos skaitytojas, ganydamas akis po nepaprastai ryškias Tomo knygų anotacijas – sakytum, apčiuopiamas, it žiūrėtum į staltiesės audinio faktūrą pro mikroskopą ir stebėtumeis, kokios ištisos neatrastos visatos kasdien guli prieš tavo nosį. Bus sąžiningi mainai. Gerai, kad šios visatos pasiekiamos taip pat lengvai, kaip ta staltiesė, tik dėl to netampa mažiau stebuklingos.

R. Danisevičiaus nuotr.

Joseph Heller, 22-oji išlyga
„Tai viena iš knygų, giliai įsirėžusių į atmintį. Nors ją skaičiau labai seniai, iki šiol puikiai atsimenu fantastišką rašymo stilių, beprotiškai gyvas ir priverčiančias ašaroti meilės išpažintis. Knyga, atverianti ne tik meilės, bohemiško gyvenimo, bet ir miesto, šiuo atveju – Vilniaus, o dar tiksliau – Užupio – grožį. 

John Fante, Paklausk dulkių
Šį autorių man nuo jo paties knygos galinio viršelio parekomendavo Ch. Bukowski. Žiūrinėjau knygyno naujienų skyrių ir mano mylimo ciniko valkatėlės recenzija tapo priežastimi pasidomėti jo mėgtu autoriumi. Koks aš jam dėkingas! J. Fante, nepelnytai praleistas amerikiečių literatūros bulius, turėjo tiek talento, kad į gyvenimo galą būdamas aklas knygas sudiktuodavo žmonai. „Paklausk dulkių“ mane supurtė savo dualistiniu protagonizmu, parodydama, kad herojus (neprilygstamas rašytojas dvejotojas Bandinis) gali būti ir žavintis, ir atstumiantis kelių puslapių atstumu. J. Fante – genijus, ir, kaip dažnai būna, neįvertintas. Kraujas stingsta, kai pagalvoji, kad daugybė žmonių taip ir mirs neskaitę „Paklausk dulkių“.

Henry Miller, Vėžio atogrąža
Pastaraisiais metais atsiverčiu kaip niekada daug literatūros atradimų, bet retas kuris savo įtaiga prilygo H. Millerio aistrai. Nešvanki, purvina, susimaišiusi knyga, permalta su seksu, geismu, maistu, Paryžiumi, vienatve, sumišimu. Jis švytuoja nuo visiškai grafiško gašlumo iki panagių filosofijos, atrodytų lyg berdamas žodžius be repeticijos, vienu ypu. Po jos skaičiau dar kelias žymias knygas ir skaitydamas nostalgiavau Millerio. Vis sunkiau perskaityti ką nors tokio, kas žeidžia ir keičia, bet jam pavyko. Sugrįžtu prie savo tekstų ir savęs, klausdamas, ar Milleris nespjautų už tai man. Ir jei atsakymas teigiamas, einu perrašinėti.“ Šias knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.