Ar kada svarstėte, kuo grožinė literatūra yra graži? Ką sau atsakėte? Ar tai – kūrėjo gebėjimas bedugnį jausmą sutalpinti į tris ilgai skambančius, sąmonėje imančius suptis žodžius, ar meistriškumas vienos sekundės nykumą nupasakoti keliais šimtais intriguojančių puslapių? O gal tai skaitinys, su kuriuo mums reikia rungtis iki pat paskutiniojo taško atokvėpio? Taikliausią atsakymą pateikia kiekviena (ir vis kita) mūsų patiriama minutė.

Šią savaitę dėl garbingų vietų „Aš skaiTAU“ knygų penketuke varžosi ne pavienės literatūros lauko žaidėjos, o ištisos jų komandos, vienijamos vieno ar kito autoriaus vardo. Kiekvienas žaidėjas komandoje turi savo vaidmenį, visų jų svarba – neginčijama. Kad suprastum komandos stiprybės šaltinį, turi perprasti kiekvieną.

Salę užlieja tyla. Užgniaužiam kvapą (viens, du, trys), pradedam! Su mumis žavingai sveikinasi trys taktai žavingos vaikystės, nuo ketvirtojo audringai įsisuka jaunystė, nuo to kažkelintojo įsileidžiame švelnius išminties akordus, o tada... tik mums vieniems žinoma kūrinio kulminacija! Patirčių polifonija harmoningai sulipdo mus į kūrinį, kuriame kiekvienas elementas turi savo vietą. Kiekvienas skaitinys – taip pat.

Ledinukai. Ne, ne tie „teisingai“ spalvoti, kurių „braškinis“ neturi nieko bendra su rasota ir kiek žemėta uoga tiesiai iš lysvės. Meistriškai išlavintas rašymo stilius ar tarp daugelio puslapių ieškota žinia skaitinį gali paversti iš lėto savo skonio paslaptis atskleidžiančiu ledinuku su imbieru ir gervuogėmis, aitriąja paprika ir mėta, o gal iki šiol negirdėto vaisiaus sultimis ir raudonėliu. Tokį skonį įsimeni ilgam, atradimu norisi vaišinti visus aplink, o ir pats imi drąsiau derinti skonius kasdienos užduočių virtuvėje.

Ne visi galime pasigirti dausų choro balsais, tačiau kiekvieno iš mūsų mintys, sprendimai, žvilgsnis į esančius aplink ar į rankas įkritusias progas gali skambėti.

Įsitaisai fotelyje, atsiverti knygą ir šmurkšteli į portalą, siejantį autoriaus laiką su tavuoju. Maža to – randi ten veidrodį, atspindintį tavo dienas, kurias staiga pamatai daug ryškiau. Juk žinote tą dėsnį – artimiems nuolat kartojant tą patį patarimą, išgirstame jį tik ištartą žmogaus iš šalies. Taip ir su mūsų dienų pasauliu – suvokiame jį daug geriau, atspindėtą laiko patikrintų istorijų.

Yra paslapčių, kurių negalima išduoti. Bet yra ir tokių, kurių neįminę išduodame patys save. Palikę jas dūlėti lentynose „Man viskas gerai“ arba „Taip paprasčiau“, metų metus skaniausius gyvenimo ledus laižome per celofano maišelį ir stebimės prasta receptūra. Ištikimybę sau galime rasti ir tarp knygos puslapių. Tai paliudys šios savaitės rubrikos „Aš skaiTAU“ viešnia Beata Tiškevič.

Knyga puošia. Sutinkate? Ne knygų viršelių imitacijos trapiose madingų kavinių lentynose, kurių svarbiausias vaidmuo – stilingai apdulkėti. Ir ne nutrinti klasikos veikalų tomai dar madingesnių personų rankose – kartais nejučia laikomi „žemyn galva“ ar prišvartuoti nuotraukai prie dailaus puodelio su garuojančiu gėrimu – it aksesuaras, įtikinantis žiūrovą neabejotina proto šviesa. Kiaurai pražiūrėta knyga, įaugusi į mintis, – visada puošia.

„Sakyčiau, kur kas lengviau rasti gražiausią snaigę pusnyje, nei išrinkti pačią pačiausią kada nors skaitytą knygą. Taip pat kur kas lengviau prisiminti kadaise ir kažkodėl neperskaitytas knygas nei įtakingiausias perskaitytas“, – mintimis apie tai, ką gi yra atradęs Tau, Jums ir mums, dalijasi politologas dr. Alvidas Lukošaitis.

Viena yra skaityti knygą, visai kas kita – ją išgirsti. Jeigu moki klausytis knygų, kaskart, skaitydamas net ir tą pačią knygą, išgirsi visai kitą skambesį, toną, kaskart atrasi naują pauzių išsidėstymą, ritmą. Knygos toli gražu nėra paskendusios tylos jūroje, tiesiog per savo vidinį triukšmą jau vis sunkiau ką nors beišgirstame. Tai ir nori mums priminti muzikologė Žana Lebedeva-Matrosova, kuri šią savaitę dalijasi svarbiausiais savo skaitiniais.

„Filosofija neretam atrodo komplikuota, nesuprantama ir reikalaujanti ypatingo pasirengimo ir išsilavinimo“, – teigia Viktoras Bachmetjevas. Nukreipiame nerimastingą žvilgsnį į šalį, truktelim petį it vytume musę ir, atsispyrę pagundai apsimesti negirdį komentaro, kapituliuojame nudelbdami akis ir vos vos linktelėdami galva. Lyg to būtų maža, pokvailiai sukikename. Ar jau galime kalbėti apie ką kita?

Reklamos agentūros „New“ įkūrėjas ir vadovas Tomas Ramanauskas prisipažįsta, kad jam kūnas eina pagaugais vien pagalvojus, jog žmogus gali likti neskaitęs kai kurių rašto šedevrų. Pamėginkite įsivaizduoti tokį praradimo jausmą. Štai, tavo gyvenime nekantriai mindžikuoja stebuklas, bet, užuot jį išgyvenęs, sėdiesi į fotelį žiūrėti televizoriaus. Kaip kiekvieną ketvirtadienį. Ar pirmadienį. Ar... 

Ką turi bendra knyga ir spektaklis, šokis ar koncertas? Kiekvienam jų skirtos valandos atsiperka panašia grąža. Pajutus naujos minties kibirkštį, nubraukus dulkes nuo brangaus ryšio, sučiupus pabudintą gyvastį. Ir virsmo jausmu, kutenančiu pėdas žvilgsniui dar besiganant po sceną. Ar puslapius.

Ko gero, rimčiausi dalykai nutinka žaidžiant. Štai, pavyzdžiui, knygos keičia gyvenimą jomis tiesiog mėgaujantis. Rodos, skaitinys buvo tik fonas akims gurkšnojant arbatą, o plaudamas puodelį esi jau kitoks nei prieš tai. Tokiai patirčiai jus šią savaitę kviečia jaunosios kartos rašytoja, psichologė Unė Kaunaitė.

Paveikslai gimsta iš fragmentų. Kaip ir gyvenimas. Gali įsivaizduoti, kad tai – harmoninga visuma. Bet, anksčiau ar vėliau priėjęs artyn, suprasi klydęs. Visos detalės savarankiškos, dažnai – netikėtos, savitai (ne)tobulos, sugula į vientisą, prasmę įgyjantį kūrinį tik pažinus jų prigimtį, parūpinus tinkamą drobę ir apšvietimą. Tai itin gerai žino menininkė Jolita Vaitkutė. Po trumpos pertraukos grįžusi rubrika „Aš skaiTAU“ siūlo jums didinamąjį stiklą savoms patirtims nagrinėti.

Širdis ir protas, siela ir kūnas, jausmai ir santykiai su kitais – viename žmoguje telpa tiek daug, kad skirtingiems poliams prireikia ieškotis atramos. Šiuo atveju knygos – tvirta paspirtis. „Skaitykime tik labai geras knygas – parašytas Nobelio premijos laureatų, klasikų. Juk net vien geroms knygoms gali nebeužtekti laiko“, – ragina Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Dalia Michelevičiūtė.

Mėgstama muzika nesensta. Vos išgirstos, į kaulus įaugusios natos verčia pirštus šokti ore ar ant užduotimis nukloto darbastalio. Vos paliestos, visos juslės meta jus iš esamos minutės balno į laiką, kai Tai Buvo Svarbu. Filosofas doc. dr. Nerijus Milerius kalba apie tokią muziką, tik užrašytą žodžiais.

Ieškodamas rūpimų atsakymų, šiuolaikinis žmogus vis dažniau pasikliauja raktažodžiais. Nuo patvarios skalbyklės iki trapios gyvenimo prasmės, visiems klaustukams – po žodį.  Gelmė, atvirumas, tapatybė, pavojingos mintys, didžiosios tiesos. Ar atpažinote savuosius?

Kiekviena šio sąrašo knyga – pagrindinė. Knygų scenos diva. Netikite? Perskaitykite patys. Nekils abejonių, kokios šios knygos charakteringos, asmeniškos, išgyventos – tikrai TAU, tikrai MUMS rekomenduojamos.

Ji mums piešia – puošia mūsų namus, padeda pasveikinti draugus ir lengvina užduotį atrasti širdžiai mielą dovaną. Dabar ji mums dar ir skaito. Subtilios dailininkės Sigutės Ach iliustracijos dažnai lydi knygų puslapius, o šįsyk pakvietėme menininkę palydėti juos žodžiais. Tebūnie šios savaitės rubrika „Aš skaiTAU“ – it vietoje knygų skirtuko naudojama plunksna. Ne tiek dėmesiui sutelkti, kiek skrydžio su knyga lengvumui priminti.