Apie troškulį, malšinamą puslapiais

Šią savaitę rubrika „Bibliotekininkas renkasi“ itin sodri, joje knygų goduliu dalijasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkas dr. Kęstutis Šapoka. Visgi norint deramai pristatyti Kęstutį, bibliotekoje einamos pareigos, rodos, per ankštos: turime prisiminti ir įvairiaspalvį, dažnai ironija visuomenės sveikatos rodiklius tikrinantį jo įnašą į kultūros ir meno pasaulį.

„Tvirtai nusistovėjusio knygų penketuko neturiu, nes skaitau labai daug, nuo specializuotos iki grožinės literatūros. Mėgstamų knygų turiu šūsnis ir jos nuolat auga. Glaudų ryšį su knygomis, manau, be kitų aplinkybių, lėmė ir ilgametis darbas Nacionalinėje bibliotekoje. Buvimas šalia ir tarp knygų, be to, šalia ir tarp jas suprantančių žmonių nepastebimai užkrėtė skaitymo manija. Todėl tiesiog išrinkau penkias labiau įsiminusias, patikusias, kai kurias jau ne vienąsyk skaitytas knygas, lydinčias mano vasarą. 

Ramūnas Kasparavičius, „Decameron medicus“. R. Kasparavičius, sovietmečiu debiutavęs kaip poetas, vėliau pradėjo reikštis kaip savitas prozininkas. Literatūros kritikai jo prozą priskiria prie lietuvių postmodernizmo. Iš dalies tai tinkamas apibūdinimas, nors ir susiaurinantis rašytojo kūrybos supratimą. R. Kasparavičiaus proza netelpa į jokius apibrėžtus literatūros rėmus, juo labiau „modernizmo“ ar „postmodernizmo“. Ji balansuoja tarp galybės žanrų, pasakojimo, monologo, psichodelikos, išmonės ir autobiografijos motyvų, rimtumo ir parodijos, autodidaktikos ir profesionalumo. Be to, visa tai sumišę vienu metu ir visiškai natūraliai.

Žinoma, tai nėra laisvalaikio skaitiniai, kartu žiūrint televizorių, tačiau norintiems palavinti literatūrinę klausą ir skonį Kasparavičiaus proza – puikus pasirinkimas.

Tadeusz Konwicki, „Mažoji apokalipsė“. Žymaus lenkų scenaristo, kino režisieriaus ir rašytojo romanas, pasakojantis apie vėlyvojo sovietmečio Lenkiją – tiksliau, tą jos inteligentijos dalį, kuri, viena vertus, prisitaikė prie sovietinės okupacijos, kita vertus, bandė klijuotis ir „disidentų“ etiketę.

Iš tiesų, tai knyga apie gyvenimo totalitarinėje valstybėje tragizmą ir absurdą, kai kiekvienas žmogus virsta dvilypiu padaru, priverstu nuolat laviruoti tarp melo ir sąžinės. T. Konwickis visa tai vaizduoja per juodojo, netgi makabriško humoro prizmę, tuo išryškindamas ir situacijos tragizmą. Jis negailestingai tyčiojasi iš prisitaikėliškos sovietinės Lenkijos inteligentijos dalies, kuri, žlugus režimui, ėmė viešai rėkauti „mes irgi širdies gilumoje kovojome su režimu...“ Esame pažymėti labai panašios patirties, tad knyga aktuali ir mums.

Jules Michelet, „La Sorcière“. Įspūdingas vieno žymiausių XIX a. prancūzų istorikų J. Michelet istorinis veikalas, pirmą kartą publikuotas 1862 m. Paryžiuje. Veikale pasakojama apie inkviziciją viduramžių Europoje, Prancūzijoje. Autorius vaizdingai atkuria to meto sociokultūrinį kontekstą. Jis pasakoja, kaip įsigalint krikščionybei antikiniai tikėjimai pereina „į pogrindį“ ir tampa stabmeldystės simboliais, ir kartu atskleidžia neįtikėtiną tuometinės inkvizicijos išradingumą, kai neva į „pagonybę“ ir „satanizmą“ puolusių moterų teismuose įsigudrinamas apklausti ir pats velnias.

Charles Bukowski, „Paštas“. XX a. kultinio amerikiečių rašytojo kultinis romanas, kuriame pasakojama apie „gyvenimo dugną“. Pasakojama be patetikos, moralizavimo ir smerkimo ar, priešingai, aukštinimo. Visi Ch. Bukowskio romanai iš dalies yra autobiografiniai, todėl tikroviški, persmelkti „gyvenimo druska“, parašyti su geru žiupsniu sveikos saviironijos. Kartu tai ir tam tikro laikotarpio, tam tikros Amerikos dalies socialinis pjūvis.

Сергей Довлатов, „Собрание сочинений“ (II tomas). Šioje rusų rašytojo kūrybos rinktinės dalyje skaitau jo apsakymų rinktinę „Zona“. S. Dovlatovas sovietmečiu dirbo daug įvairių darbų. Pataisos darbų kolonijoje prižiūrėjo nuteistuosius, trejus metus Estijoje dirbo katilinės darbuotoju, vėliau bendradarbiavo su įvairiais Rusijos laikraščiais. 1975 m. buvo pašalintas iš Žurnalistų sąjungos, 1978 m. emigravo į JAV. Sovietų Sąjungoje, kitaip nei išeivijoje, jo proza publikuojama nebuvo, kai kas išleista tik vadinamu samizdato būdu.  

Apsakymų rinkinyje „Zona“ pirmu − kalinių prižiūrėtojo − asmeniu pasakojama apie gyvenimą pataisos darbų kolonijoje. Tačiau iš tiesų apsakymų visumoje išryškėja visas Sovietų Sąjungos, virtusios viena „zona“, absurdas − baisus, košmariškas ir kartais (tragi)komiškas. Genialus apsakymų rinkinys, kurio kalbos, prasmių, poteksčių ir absurdo niuansus rusų kalba veikiausiai labiau įvertins gimusieji ir gyvenusieji sovietų imperijoje.

Šį apsakymų rinkinį S. Dovlatovas buvo perrašęs ranka dar gyvendamas Sovietų Sąjungoje, rankraščius nufotografavęs, o negatyvų dalis išdalijęs įvairiems draugams užsieniečiams, kad šie išvežtų rankraščio ištraukas į Vakarus. Atsidūręs JAV, rašytojas bandė susigrąžinti negatyvų dalis. Kai ką, nors ir itin prastos kokybės, bet susigrąžinti pavyko, kai kas dingo. S. Dovlatovas išsinuomojo fotodidintuvą ir, didindamas kartais beveik suirusius negatyvus, bandė atkurti apsakymus.“

Knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale www.ibiblioteka.lt.