Spalvinga, intriguojanti, pašėlusi ir skambanti – taip, tai apie literatūrą

Įvadas – tokia glotni sakinių dėlionė, nuo kurios priklauso, ar pavyks skaitytoją prikalbinti pasinerti į rašinį. Arba visiškai nereikalingas balastas tada, kai knygas rekomenduoja Algirdas Plioplys, Lietuvos nacionalinės bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus vadovas. Gal tai ir kelia šypseną, bet mes visiškai rimtai. Jūs tik pažiūrėkite. Nespėsite ir oro įkvėpti.

„Laisvalaikiu skaitau grožinę literatūrą – ji turi būti graži, lengva, elegantiška, ironiška, intriguojanti ir truputį crazy, – tokia, kokią rašė Karelas Čapekas, Evelynas Waugh, Michailas Bulgakovas, Gabrielis García Márquezas, Bernardas Show, teberašo Pranas Treinys ir Vladimiras Sorokinas. Patinkančias knygas galiu skaityti ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą kartą, – G. G. Marquezo „Partiarcho rudenį“ skaitau kasmet. Perku ir namuose pasilieku tik tas knygas, kurias jau esu skaitęs ir ketinu tai daryti vėl. Tokių turiu iki 50. Savo mėgstamiausio literatūrinio stiliaus vis dar ieškau, bet manau, kad tai – laisvai traktuojamas magiškasis realizmas: nuo „Baltaragio malūno“, „Meistro ir Margaritos“ iki Davido Mitchello ir Isabel Allende. Nuoširdžiai nemėgstu fantastikos, vokiečių literatūros ir to, ką rašo viena Londone gyvenanti -aitė. Sapienti sat.

Leonard Cohen, Stranger music: selected poems and songs
Dar vieno XX a. kultūros grando išėjimas paskatino paimti iš lentynos ir paskaitinėti mus palikusio Leonardo Coheno eilių, esė ir dainų rinkinį „Stranger Music“, kurį kadaise parsivežiau iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Jo „meilės ir neapykantos dainos“ patinka labai seniai. Tarybiniais laikais trumpam gavęs L. Coheno vinilinę plokštelę „New Skin for the Old Ceremony“ per vieną naktį rašomąja mašinėle persispausdinau nuo viršelio visus dainų tekstus, kad geriau suprasčiau tą tamsią melancholiją, besiliejančią iš Leonardo dainų, anot jo paties, – „other forms of boredom, advertised as poetry“. Išgirdęs, kad 2016 m. Nobelio literatūros premiją gavo Bobas Dylanas, šyptelėjau ir pagalvojau, kad Bobo tautietis Leonardas, galbūt, buvo vertesnis...

„You don’t know me from the wind
You never will, you never did
I’m the little jew
Who wrote the bible
I’ve seen the nations rise and fall
I’ve heard their stories, heard them all
But love’s the only engine of survival“

Iš „The Future“

You wanted it darker, Maestro Leonard Cohen?

Evelyn Waugh, Numylėtinė. Dulkių sauja
Kai pasidaro sunku gyventi, atsiverčiu E. Waugh „Numylėtinę“. Tai – klasikinė papročių komedija apie britų ir amerikiečių kultūrinius skirtumus, vaizduojanti jauno britų intelektualo Barlou, atvykusio daryti karjeros Holivude, bet turinčio tenkintis epitafijų rašymu gyvūnų laidojimo kontoroje „Rojaus laimė“, ir labai kuklaus išsilavinimo amerikietės Eme, darančios „Numylėtinių“ šukuosenas analogiškoje kontoroje „Šnarantis gojus“, šaržuotą meilės istoriją su nelaiminga pabaiga. „Numylėtiniai“ – tai, paprastai sakant, lavonai, bet hipertrofuotas nekrofilinis korektiškumas neleidžia „Šnarančio gojaus“ visuomenėje daiktų vadinti savo vardais. XXI amžiuje tokia tendencija tik įsibėgėja... Paskutinį kartą šią knygą atsiverčiau po garsiosios Pagėgių istorijos, kurios auka tapo pasieniečių šuo. Atsiverčiau ir perskaičiau vėl.

„– Sakysime, dedant kūną į ugnį, paleidžiamas baltas balandis, simbolizuojantis mirusio sielą.
– Taip, – tarė misteris Hainkelis, – tas balandis misis Hainkel turėtų patikti.
– Ir per kiekvienas metines be jokio papildomo mokesčio jums bus išsiunčiama atminimo kortelė. Ten bus parašyta: Jūsų Arturėlis prisimena jus dausose ir vizgina uodegą.
– Labai gražus sumanymas, misteri Barlou.“

David Mitchell, Sleido namas
Po „Debesų atlaso“ žadu skaityti viską, ką parašys šis 1969 m. gimęs britas. D. Mitchellas turi tokią lakią vaizduotę, taip puikiai mezga intrigą, taip lengvai žaidžia su kalba („Debesų atlaso“ herojai kalba ir XIX a. australų dialektu, ir futuristine anglų kalba), kad vienoje knygoje vieno pagrindinio siužeto jam neužtenka – reikia šešių ar penkių, kurie taip meistriškai klaidžiai supinami į vieną rezginį, kad knygų pabaigas esi priverstas skaityti dar kartą.
Niekada neatidarykite siauroje gatvelėje rastų durų, kurių anksčiau nesate pastebėję – už jų galite rasti Sleido namą, kurio gyventojai iščiulps jūsų sielą.
Nelengvas darbas versti tokį daugiakalbį rašytoją, bet Laimantas Jonušys įrodė, kad yra dar kartą vertas Šv. Jeronimo premijos!

Red. Dora Loewenstein, Philip Dodd. According to the Rolling Stones
Mano mėgstamos ilgiausiai gyvuojančios roko grupės „The Rolling Stones“ narių Micko Jaggerio, Keitho Richardso, Charlie’o Wattso ir Ronnie’o Woodo pasakojimai apie grupės susikūrimą, gyvavimą, gastroles, kūrybą, rietenas ir džiaugsmus, įrašyti į magnetofoną per 2003–2004 m. „Forty Licks“ pasaulines gastroles ir vėliau chronologiškai sudėlioti į knygą. Pokalbius įrašinėjo ilgametė grupės draugė Dora, „The Rolling Stones“ finansų vadybininko Prince’o Ruperto Loewenstein’o dukra, o spaudai parengė žinomas žurnalistas Philipas Doddas. Gausiai iliustruota žymiausios rokenrolo grupės istorija – papasakota jų pačių, sąmojingai ir provokuojančiai.

„Apart from „The Rolling Stones“, the Qeen is the best thing Britain has got.“ (Mick Jagger)

„Rock‘n‘roll is only about the same age as we are. I‘ll throw on a bit of Bach and say, „Well, if only he‘d had a good drummer!“ (Keith Richards)“

Šias knygas (išskyrus paskutinę) galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale www.ibiblioteka.lt.