Kertinių skaitinių žemėlapis

Veikiausiai pirmųjų žemėlapių linijos gimė siekiant kam nors apsibrėžti savą, priglobusią ir maitinančią žemę ir suvokti jos ribas. Nejučia žymimės ne tik namų, bet ir brangių žmonių rato, jausmus užantspauduojančios muzikos, kvapų ar skaitinių kontūrus – patirčių teritoriją. Į savąją mums šią savaitę pažvelgti leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vadovė Lara Lempertienė.

© Gintarės Zakarauskaitės nuotr.

„Skaitau nuolat, keliomis kalbomis, įvairių žanrų literatūrą, todėl sunku iš visų pamėgtų knygų atrinkti vos kelias. Bet yra knygų, turėjusių man lemiamą įtaką, kurios sudaro savotišką „gravitacinį žemėlapį“ – vis traukia, yra nepamirštamos, niekur nedingstančios, lygiai kaip mylimi žmonės, kurie ateina į tavo gyvenimą ir lieka jame.

Thomas Mann, Juozapas ir jo broliai
Daugelis labiausiai vertinamų knygų kelia žmogaus egzistencijos prasmės klausimą, nagrinėja moralaus pasirinkimo problemą. Aš stipriausiai susitapatinu su Th. Manno pasirinktu šių temų pateikimu. Ankstyvoje jaunystėje perskaityta epopėja „Juozapas ir jo broliai“ tapo viso mano gyvenimo knyga, prie kurios bręsdama grįžau dar daug kartų. Būtent ji mane motyvavo mokytis hebrajų kalbos ir domėtis Biblijos teksto tyrinėjimais. Th. Manno „Daktaras Faustas“ leido suprasti, koks komplikuotas reiškinys yra blogis ir kaip sunku nuo jo atsitraukti, jam tapus visuomenės dominante, kaip tai įvyko nacių Vokietijoje. Tiesa, ši knyga išlaiko aktualumą visais laikais ir visoms šalims. Man itin artima ir šio autoriaus apysaka „Mirtis Venecijoje“.

Amos Oz, Pasakojimas apie meilę ir tamsą
Kitas nuolat skaitomas autorius yra izraelietis Meiras Shalevas. Deja, jo knygos dar nepasirodo lietuviškai. Bet norintiems susipažinti su gerais Izraelio literatūros pavyzdžiais rekomenduočiau A. Ozo autobiografinį romaną „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ (vert. Kristina Gudelytė), kurio siužetas, kaip ir autoriaus biografija, glaudžiai susijęs su Vilniumi.

Vladimir Nabokov, Kalbėk, atmintie
Memuarai, tikri ar romanizuoti, yra mano mėgstamas žanras. Kartą iš vienos vyresnės pažįstamos išgirdau, kad savo gyvenimą turi aprašyti kiekvienas žmogus, ne vien įžymybės, nes kiekvienas gyvenimas yra to vertas. Su šia mintimi sutinku. Tarp įvairių memuarų irgi yra knyga, kurią skaičiau ne kartą: tai V. Nabokovo „Kalbėk, atmintie“, derinanti virtuozišką stilių, fotografinį smulkiausių detalių atkūrimą ir skausmingą „ataskaitą“ apie bandymą gyventi likus be tėvynės.“