Parodų archyvas

Mykolės Ganusauskaitės tapybos paroda „Penki regionai“

2019 m. lapkričio 22 d. – 2020 m. sausio 19 d.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kvietė į personalinę Mykolės Ganusauskaitės tapybos darbų parodą Lietuvos peizažo tema „Penki regionai“, kurioje atspindimi įvairaus kraštovaizdžio ir metų laikų kaitos niuansai. Skirtingus regionus vaizduojančių darbų serijos buvo eksponuojamos kartu, todėl Lietuva parodyta kaip vienas skirtybių, unikumų, įvairovės ir gamtos grožio darinys.

Mykolės Ganusauskaitės kūryboje dominuojantis peizažas – jaunųjų tapytojų kūryboje gana retas žanras. Nors atspirties tašku tapytojai tampa natūros studijos, jos peizažai nutolsta nuo tiesioginio gamtos reprezentavimo ir patikrina ribas tarp figūratyvumo bei abstrakcijos. Stilizuotos, geometrizuotos, suplokštintos gamtovaizdžių formos aiškiais planais išsluoksniuotoje erdvėje atrodo scenografiškos tarsi ištuštėjusios scenos dekoracijos.

Asmeninį santykį su vaizduojama vieta, ryškų ankstyvuosiuose kūriniuose, vis dažniau nustelbia analitiškas dailininkės žvilgsnis, preparuojantis gamtovaizdžio erdvinę ir spalvinę sąrangą. Mykolė gamtovaizdžių poetiką atranda kontrastuose – tuštumos ir gausos (spalvų, linijų, formų), statikos ir dinamikos, griežtų ir laisvų formų, atvirų ir uždarų erdvių. Drobėse mėgaujamasi spalvų, struktūrų įvairove, pabrėžiamas natūralių elementų ritmas. Itin svarbus čia santykis tarp horizontalių ir vertikalių paveikslo elementų. Ypač akcentuojamos visa ko augimą, stiebimąsi viršun pabrėžiančios vertikalės, jas dažnai pratęsia charakteringi dažų nuvarvėjimai. Reikšmingas paveikslų leitmotyvas yra vanduo – upės, upelio, ežero, jūros, pelkės akivaro. Jame atsispindintys dangaus, augalijos fragmentai pratęsia linijų ritmą ir tarsi įsiaudžia į bendrą dekoratyvią paveikslo schemą. Mykolės kūrybai būdingi skambūs, išraiškingi skaidrių spalvų deriniai, lemiantys kompozicijų emocinį krūvį. Per ploną dažų sluoksnį persišviečianti drobė suteikia paveikslams atmosferiško švytėjimo.

Pradėjusi nuo Lietuvos gamtovaizdžių, menininkė ilgainiui kūrybą papildė kitų aplankytų kraštų gamtos studijomis. Jos tapomuose peizažuose atsiskleidžia regioniniai kraštovaizdžio struktūros ir spalvų, augalijos, oro sąlygų skirtumai. Ypatingą svarbą įgauna laiko matmuo. Vaizduojami skirtingi metų ir paros laikai pabrėžia natūralų gamtos ritmą, jos procesų cikliškumą. Dažnas gamtovaizdis persmelktas laikiškumo nuojauta, juose apmąstomas santykis tarp dabarties ir praeities, projektuojami į praeitį orientuoti nostalgijos ir ilgesio jausmai. Kartais gamtovaizdžius papildo ekologinės, istorinės, geopolitinės dimensijos. Tačiau svarbiausia tapytojai yra pati gamta, kaip savaime harmoningas darinys, pilnatvės šaltinis. Gamtoje ji ieško atsvaros miestui, jo dinamikai, triukšmui, tad kiekvienas peizažas tampa erdve (savi)refleksijai ir meditacijai.

Mykolė Ganusauskaitė (g. 1987) studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts). 2015–2017 m. gyveno ir kūrė Kopenhagoje, nuo 2017 m. – Vilniuje. Surengė personalinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje ir Danijoje, dalyvavo bendrose parodose Lietuvoje, Prancūzijoje, Danijoje, JAV ir kitur. Konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkė (2011) ir laureatė (2013).

Daugiau informacijos ›