2018 m. vasario 15 d.

Paveldėtas ir „neatšaldytas“ pilnutinės demokratijos kapitalas

Pilnutinė demokratija, organinė valstybė – ar šios sąvokos vien istorinės?

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos televizijos studijoje prisimintas prieš porą metų išleistas solidus apžvalginis straipsnių rinkinys, kuriuo „atšaldomi“ mūsų šimtametės valstybės intelektinės istorijos turtai.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Algimantas Jankauskas, Nacionalinėje bibliotekoje įsteigto Adolfo Damušio demokratijos tyrimų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis, bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojai Vilija Baublytė ir Arūnas Brazauskas kalba apie 2016-aisiais išleistą knygą „Lietuva, kurios nebuvo. Pilnutinės demokratijos svarstymai ir vertinimai“, kurią sudarė Kęstutis Girnius, Algimantas Jankauskas ir Laurynas Peluritis.

Pokalbio metu išsakyta vieno iš knygos sudarytojų A. Jankausko mintis, kad atkuriant valstybę 1990 m. nebūta aiškaus plano ir būsimos valstybės vizijos, daro dar aktualesnį 1936-ųjų generacijos ir jos pirmtakų palikimą. 

Rinkinyje išspausdinto straipsnio „Budėti nuolatos“ autorius V. Valiušaitis mano, kad šiuo metu Lietuvoje esama, kalbant pilnutinės demokratijos klasikų terminais, „potencialaus momento“, kada galima pozityvia linkme kreipti valstybės raidą.

Pilnutinės demokratijos, organinės valstybės idėjos – kelis dešimtmečius kūrusių kelių kartų politinis palikimas. Tai katalikiškos krypties politinių mąstytojų darbai.

Knygoje išspausdinti Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, Kazio Pakšto, Juozo Keliuočio, Juozo Girniaus, Igno Skrupskelio, Jono Griniaus ir kitų to būrio atstovų tekstai laikytini „užšaldytu kapitalu“. Skyriuje, kuris paskirtas „atšaldymo“ galimybėms, greta kitų publikuojami Vaidoto Daunio, Arvydo Juozaičio, Kęstučio Girniaus, Adolfo Damušio tekstai.

V. Valiušaitis Nacionalinės bibliotekos studijoje primena, kad krikščioniškosios minties atstovams rūpėjo pažeidžiami, neapginti visuomenės sluoksniai. Kartu, pasak A. Jankausko, būta kelio paieškos – kaip iš prezidento Antano Smetonos autoritetu paremto režimo pereiti prie demokratijos. 

Pilnutinės demokratijos svarstymai tęsėsi Antrojo pasaulinio karo metais. Stalininiam režimui brutaliai įsitvirtinus okupuotoje Lietuvoje, minties darbas nenutrūko išeivijoje.

Pilnutinė demokratija (šio termino autorius yra S. Šalkauskis) turėtų apima tris pagrindines sritis: politinę, ūkinę ir kultūrinę. A. Jankauskas apžvelgia to meto politinį ir kultūrinį būvį. Tarpukaris – individualizmo ir kolektyvizmo idėjų susidūrimo metas. Vasario 16-osios Lietuva – vadinamosios Versalio epochos darinys (1919 m. Versalyje buvo pasirašyta Vokietijos ir ją įveikusių valstybių taikos sutartis). Daugelis naujųjų Europos valstybių kūrėsi Versalio sutarties kontekste – būta demokratijos plėtros ir masių įsijungimo į politiką dvasios. Tokios dvasios įkūnijimas – Lietuvos raida 1921–1926 metais. Tai „seimokratinė“ Lietuva, kurioje vykdomoji valdžia nebuvo labai galinga. A. Jankausko nuomone, toks modelis buvo atitrūkęs nuo tikrovės, tai neveikė ir kitose panašiai besitvarkančiose Europos valstybėse. Demokratinė santvarka išsilaikė tiktai Čekoslovakijoje, Suomijoje, taip pat su tam tikromis išlygomis Estijoje.

Tarpukario Lietuva – didelių užmojų ir sėkmingų reformų šalis. V. Valiušaitis atkreipia dėmesį į labai sėkmingą žemės reformą mūsų šalyje, kuri prisidėjo prie tvirto vidurinio sluoksnio (tais laikais ūkininkų) atsiradimo. Žemė, grąžinama po 1990-ųjų, iš esmės buvo padalyta tiems, kurie nemokėjo ir nenorėjo jos dirbti – miestiečiams, vertinusiems žemę kaip investiciją.

Pilnutinės demokratijos, organinės valstybės projektai ypač didelę reikšmę teikia vidurinio sluoksnio organizavimui – korporacijoms pačia plačiausia prasme. Tarpukariu tai buvo veiksnūs kooperatyvai, tačiau po 1990 m. tokio gyvybingo sando neatsirado. Dabartinėje Lietuvoje veikia polinė demokratija, tačiau socialinė ir kultūrinė sferos toli nuo pilnutinės demokratijos idealo.

A. Jankauskas pamini dabartinę Slovėniją, kurioje korporacijos yra politiškai įgalintos Valstybės taryboje, antruose parlamento rūmuose. Panašus įgalinimas Lietuvoje įmanomas sukūrus naują valstybės konstituciją. V. Valiušaičio požiūriu, diskusijos dėl naujos konstitucijos gali vykti ramiai, pamatuotai – tam yra pakankamai laiko.