2018 m. balandžio 7 d.

Knyga, autorius ir Friedricho Engelso piešinys

Lietuvos nacionalinės bibliotekos vaizdo studijoje – knyga „Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros“, jos autorius Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis ir jį kalbinantis Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas. Pokalbis vyksta įtaigaus F. Engelso piešinio fone. Tai karikatūra, kurioje pavaizduoti beveik visi knygos veikėjai: Maxas Stirneris, Arnoldas Ruge, Ludwigas Buhlis, Edgaras Baueris ir kiti. Du jaunuoliai piešinyje akivaizdžiai mušasi, bet knygos autorius tai pavadina „normalia diskusija tarp profesionalų“.

A. Brazausko žodžiais, jaunahėgelininkiai viduje buvo prieštaringas judėjimas, juos galima apibūdinti kaip bet kokių proto suvaržymų priešininkus ir labai kraštutinius organizuotos religijos bei Prūsijos politinės santvarkos kritikus, jie užsiėmė tuo, kas dabar vadinama dekonstrukcija (tada taip vadinta kritika). Jaunahėgelininkiai nebuvo labai taikūs, bet savo raštuose – radikalūs.

Pokalbio vedėjas prasitaria, kad skaitant šią knygą jam atrodė, jog skaito apie dabartinės Lietuvos ideologinę viešąją erdvę. Kolizijos ir intelektiniai susidūrimai panašūs, pavyzdžiui, ar viešieji intelektualai, kai visas pasaulis griūva, klibina dar ir valstybės pamatus? Griovėjais, intelektiniais teroristais buvo laikomi ir kai kurie jaunahėgelininkiai. Greta revoliucinio gaivalo idėjų profesorius knygoje aprašė ir pamatinius politinius svarstymus, kuriuos jaunahėgelininkiai gvildeno prieš 200 metų ir Lietuvoje taip pat susilaukė dėmesio.

Pasak L. Bielinio, šio sąjūdžio atstovai buvo skirtingi. Tam tikrame etape kokia nors jų dalis nuo sąjūdžio atsiskirdavo, staiga suvokusi, kad toliau eiti negali, kraštutiniai žengė dar toliau, iškeldami dar radikalesnes idėjas, galiausiai tas idėjas jie perkėlė į praktiką ir laikui bėgant pasidalijo į kelias grupuotes, išsiskirsčiusias po skirtingus vyno rūsius, viename iš jų iš tikrųjų susirinko radikaliausieji. Būtent F. Engelsas savo karikatūroje ir nupiešė „laisvųjų“ posėdį. Laisvųjų susiėjimuose ir geriama buvo daugiau, ir mintys buvo maksimaliai radikalios. Vienas iš jų įkvėpėjų – Edgaras Baueris, artimiausiais F. Engelso draugas, terorizmo vadovėlio autorius.    

A. Brazauskas pabrėžia, kad visos tos idėjos, kurias anksčiau turėjome kalti mintinai, studijuodami TSKP istoriją ir bolševikinio komunizmo pirmtakus, susiformavo arba bent jau buvo plėtojamos šioje terpėje. Tai ir privatinės nuosavybės panaikinimas, ir valstybės atmirimas šviečiant visuomenę, ir lygybės klausimai.

Pokalbio vedėjas pasidomėjo, kiek tų idėjų buvo autentiškų (vokiškų) ir kiek jų atklydo iš kitur, pavyzdžiui, iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos utopistų.

„Nereikia manyti, kad čia viskas nauja, netikėtai „pagimdyta“ jaunahėgelininkių pačioje Vokietijoje. Labai daug idėjų atėjo iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, pirmiausia, Roberto Oweno, jaunųjų utopistų, bet svarbiausios – prancūzų revoliucija ir šios revoliucijos įkvėpėjų idėjos. Visos mintys, kurias skelbė prancūzų revoliucijos įkvėpėjai, buvo perimtos ir analizuojamos, nesakyčiau – veidrodiškai perimtos ir pakartotos, bet bandomos pritaikyti vokiškoje terpėje, atsižvelgiant į vokiečių visuomenės specifiką. Pirmiausia ši specifika reiškėsi tuo, kad prancūzai – tai praktikai, kuriantys komunizmą rankomis, o vokiečiai – mąstytojai, kuriantys komunizmą mintimis. Vokiečiai bandė pratęsti komunizmo idėjas, jas papildyti“, – aiškina autorius.

Romantizmas išsigimė į nacizmą

Pokalbio vedėjas iškelia mintį, kad visas vokiškų idėjų spektras: romantizmas, nacionalizmas, svarstymai apie socialinę rinką, valstybės ir bažnyčios, valstybės ir visuomenės santykių reikalai jaunahėgelininkių terpėje buvo brandinami. Paskui žvelgdami į labai šurmulingą Vokietijos istoriją, tiek XIX amžiaus, tiek į labai katastrofišką XX amžiaus, matome, kaip nenutraukdamas tęstinumo romantizmas išsigimė į nacizmą. Lietuvoje to tęstinumo nebuvo, buvo tam tikrų trūkių, todėl tradicija neatrodo autentiška, tarsi tai ne mūsų pačių mintys.

L. Bielinis sutinka, kad esame visiškai kitokie negu vokiečiai – vokiečių minties raida nebuvo nutraukta jokių priverstinių smūgių iš šalies, netgi Napoleono invazija nepadarė poveikio vokiečių kultūrai, nes nebuvo stabdoma vokiečių kultūros raida, kultūra tuo metu buvo aukštai pažengusi. Pats Friedrichas Hegelis stebėjo Napoleono įžengimą į Jeną, žavėjosi juo, Napoleonas filosofui visada buvo herojus, nors ir pralaimėjo.

Padėtis Lietuvoje visai kitokia   

„Taigi Lietuvoje situacija visai kita, – tęsia mokslininkas. – Po kiekvieno sukilimo XIX amžiuje Lietuvos teritorijoje buvo vykdomos žiaurios represijos: uždaromi universitetai, tremiami ir žudomi intelektualai. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos intelektinis gyvenimas taip pat buvo ilgam sustojęs. [...] Mes iš tiesų turėjom pertrūkių ir kiekvienas naujas atgimimas pas mus buvo priimamas tarsi kažkas netikėto ir kartu – ne visai mūsų. Gal ir taip, bet, manyčiau, jeigu jau ką imame, jeigu mes tuo gyvename, tai jau yra mūsų.“

A. Brazauskas akcentuoja, kad Lietuvos intelektinėje erdvėje susiduriama su nemažai įsijautusių liberalizmo kritikų, tad prašo pakomentuoti, koks buvo paties Hegelio liberalizmas.

„Čia reikėtų pažvelgti istoriškai. XIX amžiuje liberalizmas – tai visai ne ta globali sistema, kuri egzistuoja šiandien. Jis buvo sutelktas į labai paprastą tikslą: politinę valdžią įsprausti į konstitucinius rėmus. Buvo siekiama, kad valstybė būtų valdoma pirmiausia vadovaujantis Konstitucijos įstatymu. Kiekvienas, palaikantis konstitucinę reformą, buvo įvardijamas kaip liberalas (norintis per daug laisvių)“. Profesoriaus įsitikinimu, Hegelio liberalizmas nesietinas su šiandienos liberalizmu.

Paklaustas, kaip Karlas Marxas atsidūrė jaunahėgelininkių kompanijoje, L. Bielinis atskleidžia K. Marxo jaunystės nuotykius. 1832 metais tėvas jį perkėlė iš Bonos į Berlyną už blogą elgesį: Marxas įsitraukė į prastą kompaniją, buvo pakliuvęs į karcerį už durklo nešiojimą, durklu jam buvo sužeista akis. Berlyne Marxas greitai suartėjo su keliais jaunahėgelininkiais, vienas jų – A. Rutenbergas supažindino Marxą su padoria ir rimta filosofų kompanija. „Nemanykime, kad šitas piešinėlis (F. Marxo karikatūra) pasako viską, – teigia autorius. – Šitas piešinėlis – tai tiesiog vaizdelis, kaip jie diskutuoja: laisvi ir nelabai blaivūs.“

Iš tikrųjų sąlyga patekti į šį klubą buvo Hegelio dvasios fenomenologijos išmanymas. Ne šiaip sau: „aš skaičiau“. Pats Hegelis mirdamas sakė: „Na, mano filosofijos niekas nesupranta, na, bent vienas supranta, bet ir tas, ko gero, ne.“ Visi mąstė, ką jis turėjo galvoje: save ar savo geriausią mokinį Karlą Rosenkranzą.

Rusijos reikalavimu uždraustas laikraštis

Per pokalbį paaiškėjo įdomus faktas, kad K. Marxo laikraštis „Reino laikraštis“ („Rheinische Zeitung“), kurį jis gana autoritariškai redagavo, buvo uždraustas veikiant Rusijos spaudimui. Apskritai Marxo požiūris į Rusiją buvo nelabai pozityvus. Rusų carinis režimas turėjo didelę įtaką vokiečių vidaus politikai. Rusai buvo Napoleono nugalėtojai: jie padiktavo, kaip po 1815 metų turi gyventi Prūsija, Austrija, kas turi atsitikti su Saksonija, kurios hercogas maldavo kongrese suteikti galimybę jam kurti savo valstybę. Rusija „pasiėmė“ Lenkiją, o Saksoniją atidavė Prūsijai.

Jaunahėgelininkiai ir Rusija

Daugelis jaunahėgelinkių į Rusiją žiūrėjo negatyviai, nors Rusija kaip visuomenė jiems buvo priimtina. Rusijoje taip pat brendo ryškios asmenybės, kad ir Michailas Bakuninas, kuris pirmąkart atvažiavęs į Berlyną susitiko su jaunahėgelininkiais ir tapo jų sąjungininku. Bet pamatęs, kaip jie elgiasi ir kokios jų mintys, jis buvo šokiruotas. M. Bakuninas žvelgė į carinę Rusiją kaip į valstybę, sužlugdžiusią normalių konstitucinių procesų eigą. Pirmiausia – Napoleono kodekso įvedimą. Vėliau Marxas yra parašęs straipsnių, kuriuose įvardytos carinės Rusijos diplomatinės blogybės, bet tie straipsniai tarybiniais laikais nebuvo išspausdinti, jų nėra nei Marxo ir Engelso raštuose, leistuose Rusijoje.

Žinoma, neatmestina mintis, kad jaunahėgelininkių idėjos suviliojo Rusijos protus (pvz., Visarioną Bielinskį). Kaip minėta, Rusijoje buvo asmenų, kurie jaunahėgelininkiais domėjosi, nuvykę matydavo jų pažangias idėjas ir galbūt norėjo to paties. Bet kontrolės ir cenzūros sąlygos Rusijoje buvo daug griežtesnės, viešas pasirodymas grėsė tuo, kad ryškesnės idėjos buvo stabdomos. Tad kalbėti apie jaunahėgelininkių pakraipos intelektinį masinį judėjimą Rusijoje nebuvo jokių prielaidų: paskiri žmonės laikėsi jų pažiūrų, bet iš tikrųjų judėjimo nebuvo.

Buvusios LDK ir Lenkijos Karalystės jaunahėgelininkiai

LDK ir Lenkijoje jaunahėgelininkių buvo nemažai. Pavyzdžiui, Augustas Cieszkowski, minimas šioje knygoje, – kilęs iš buvusios LDK teritorijos, kuri dabar priklauso Baltarusijai, ten, savo gimtinėje miręs ir palaidotas.

Sąsajos su Lietuva: Muitinių gatvės viršuje, Vilniuje, yra paminklėlis, karo metais aplaužytas. Jis žymi vietą, kur buvo sušaudytas Simonas Konarskis. Panagrinėjus atidžiau, S. Konarskio sąsajos su jaunahėgelininkių idėjomis yra galimos, jas labai lengva atsekti. S. Konarskis priklausė „Jaunosios Lenkijos“ grupuotei, siekiančiai kovoti su carine Rusija. Jis buvo labai artimas Joachimo Lelewelio draugas, o J. Lelewelis priklausė revoliucinei grupuotei, kuriai vadovavo Marxas. Tuo metu, kai Marxas buvo pabėgęs į Briuselį, buvo nutarta Rusijoje įsteigti grupę intelektualų, kurie pradėtų organizuoti anticarinį judėjimą. J. Lelewelis pasiūlė šią užduotį patikėti S. Konarskiui. Bėda ta, kad šnipai pranešė anksčiau, negu Konarskis spėjo pasiekti Vilnių.

Hegelio minties sklaida šiuolaikiniame pasaulyje

Europoje Hegelis iš tikrųjų yra analizuojamas, žvelgiama ne tik į politinius, bet ir kitus jo veiklos aspektus. Prancūzų mokslininkas teoretikas Jacques’as D’Hondt’as yra parašęs be galo įdomių darbų apie Hegelį ir jo politinės veiklos aspektus, politinį mąstymą. Hegelio biografija, anot J. D’Hondt’o, iš tikrųjų yra Hegelio politinė biografija. Šiandien Hegelis analizuojamas įvairiais aspektais. Vienas, žinoma, yra ideologinis – tai neomarksistai bando iš naujo pažvelgti į Hegelį, jo metodą pritaikyti šiuolaikinei situacijai. Netgi Kinija, kuri vienaip ar kitaip savo ideologiją kildina iš marksizmo, domisi Hegeliu. L. Bielinis mano, kad kinų darbai apie šį filosofą iš esmės nesiskiria nuo tarybinių Hegelio tyrinėtojų, trafaretas gana aiškus.

Hegelio tęsėjai Vokietijoje bando „pamatyti“ autentiškąjį Hegelį. Šiuo metu ketinama išleisti naują filosofo raštų rinktinę, nors tai labai sunku. Apskritai Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir netgi Didžiojoje Britanijoje Hegelis tiriamas nuolatos. Hegelizmas kaip reiškinys neišnyko, o jaunahėgelininkiai buvo trumpalaikis reiškinys. XIX amžiaus viduryje įvykus savotiškai filosofinei krizei neokantininkų gretose, viename iš suvažiavimų Vokietijoje Wilhelmo Dilthey lūpomis buvo pasakyta: gerbiamieji, mes be Hegelio nepajudinsime Kanto idėjų, todėl atsigręžkime į Hegelį.

O kaip Lietuvoje?

 Tarpukariu apie Hegelį beveik niekas nekalbėjo, buvo tik užuominų, keli vadovėliniai tekstai, šiek tiek netiesioginių samprotavimų rašant kitomis temomis. Išsiskiria keletas labai dalykiškų išeivių tekstų apie šį filosofą, didžiulis dvitomis apie Marxą, jo gyvenimą, kuriame minimas ir Hegelis, ir hėgelizmas, ir neohegėlizmas. Pokario laikotarpiu apie Hegelį rašė keli autoriai, pavyzdžiui, bandė analizuoti Kristina Rickevičiūtė. Tada buvo vadovaujamasi tarybinėmis doktrinomis, jų peržengti autoriai negalėjo, bet K. Rickevičiūtė rašė gana nuoširdžiai ir, ko negalėjo peržengti, to ir neminėjo, – galima sakyti, kad ji elgėsi sąžiningai. Apskritai visų tarybinių Lietuvos filosofų kalbėjimas apie marksizmą arba bolševizmą, taip pat apie Hegelį visoje tarybinėje zonoje buvo labai trafaretiškas, neperžengiantis Lenino nužymėtų ribų ir schemų.

Šiuo metu, anot L. Bielinio, apie Hegelį mažai kas rašo. Paminėtinas A. Šliogeris, išvertęs keletą Hegelio darbų: „Dvasios fenomenologiją“, „Filosofijos istoriją“, ir A. Lozoraitis – „Istorijos filosofiją“, įvaduose gana išsamiai parašyta apie autorių, bet nuomonės labai prieštaringos. A. Lozoraičio įvadas yra bandymas objektyviai pažvelgti į Hegelį ir paminėti visus jo kūrybos aspektus.

Perlenkta lazda

A. Šliogerio požiūris į Hegelį labai tendencingas: Hegelis siejamas su reakcingumu, sąsajos su fašizmu taip pat akivaizdžios. Anot L. Bielinio, būtų perlenkta lazda, jeigu sakytume, kad Hegelio filosofija – ideologinis fašizmo pagrindas.

L. Bielinis mano, kad Hegelis buvo ne tas, kuris palaikė režimą, į bet kokio režimo buvimą jis žiūrėjo kaip į faktą, o bendras režimo raidos principų suvokimas jam leido kalbėti apie bet kokį režimą kaip tą rezultatą, kurio mes verti.

Šio pokalbio vaizdo įrašą rasite čia