2018 m. spalio 19 d.

„Knyginyčia“: judrus žmogus tekste ir gyvenime

Tekste „XIX amžiaus psichologija Lietuvoje“ Vytautas Kavolis atkreipia dėmesį į naują to meto lietuvių rašto kultūroje atsiradusį elementą, kurį vadiną „judraus žmogaus atsiradimu“. Antrajame XIX a. ketvirtyje lietuvių literatūrą užplūsta tekstai, kuriuose vaizduojamas žmogus, neprisirišęs prie savo aplinkos, negyvenąs nuolat vienoje vietoje, bet keliaująs po pasaulį. Motiejaus Valančiaus Juzė („Palangos Juzė“, 1869 m.), Juozapo Silvestro Dovydaičio keliaujantis senukas („Šiaulėniškis senelis“) ir kiti to meto raštijos keliauninkai keliaudami ne tik moralizuoja, auklėja, bet ir dalinasi patirtimi, pasakoja apie pasaulį už sodžiaus ribų. Tokio žanro literatūra plinta ir žadina lietuviško kaimo žmonių vaizduotę. V. Kavolio požiūriu, keliaujančio, pasauliu už parapijos ribų besidominčio žmogaus literatūra ruošė dirvą ir ekonominei iniciatyvai bei migracijai.

XX a. paskutinio dešimtmečio ir XXI a. lietuvių judėjimo ir migracijos priežastys bei patirtys taip pat gula į tekstus ir pasakojimus, atveriančius mažesnes ar didesnes asmenines odisėjas. Dalios Cidzikaitės profesinė veikla ir gyvenimas daug metų padalintas tarp Amerikos ir Lietuvos. Ilgametė laikraščio „Draugas“ (JAV) vyriausioji redaktorė, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje, nuo 2001 m. kiekvienais metais kaip keliaujančios akademinės institucijos – Baltų studijų vasaros instituto (Baltic Studies Summer Institute) – dėstytoja dėsto lietuvių kalba įvairiose Amerikos mokymo įstaigose.

Kelionės tema literatūros kūriniuose paprastai plėtojama vaizduojant asmenybės patiriamą virsmą ar transformaciją, lydimą patirties apmąstymų ir refleksijų. O praktikoje būna, kad, nuolat sprendžiant kasdienes ir prisitaikymo prie naujos vietos problemas, laiko apmąstymams ir refleksijoms visai nelieka. Rašytoja, vertėja ir keliauninkė, tris dešimtmečius Kipre gyvenanti Dalia Staponkutė esė rinktinėje „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ metaforiškai užsimena apie kelionės metu dėl nuolatinio priešpriešinio vėjo patiriamą žmogaus eroziją.

Vietos ir žmogaus santykio tema gali būti apmąstoma įvairiai. Keliaujantys arba, priešingai, sėslūs žmonės kuria savo unikalius santykius su vieta. Kaip judantys žmonės keičia vietas, į kurias jie atvyksta? Ką palieka išvykę? Ką atranda sugrįžę? Ar asmenybės augimui ir virsmui būtinas judėjimas ir kelionė? Gal yra žmonių, gebančių visa, ko jiems reikia, rasti savo viduje? Kodėl žmonės juda iš Lietuvos – ar jie bėga, ar keliauja? Šie ir kiti tekstų ir gyvenimo keliami klausimai be vienareikšmių atsakymų vaizdo įraše apie judančius žmones.

---

Kitas „Knyginyčios“ laidas galite žiūrėti čia:

• „Knyginyčia“: Lietuviškas knygas reikia skaityti bet kokias
• „Knyginyčia“: pamirštasis J. Lindė-Dobilas tarp dangaus ir žemės
• „Knyginyčia“: ar Justino Marcinkevičiaus kūrybos laukas jau išminuotas?
• „Knyginyčia“: valanda su Žemaite
• „Knyginyčia“: I. Šeinius su skaitytojų neatrastu „Siegfried Immerselbe“
• „Knyginyčia“: ar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrinių ekranizacijoms kviestume Alfredą Hitchcocką
• „Knyginyčia“: atrastas prapuolęs litvomanas ir eretikas – kun. Kazimieras Prapuolenis
• „Knyginyčia“: Jonas Avyžius – chameleonas, kuris neprisitaikė?