2018 m. gegužės 24 d.

„Knyginyčia“: ar Justino Marcinkevičiaus kūrybos laukas jau išminuotas?

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje Informacijos analitikos skyriaus darbuotojai Vilija Baublytė, Arūnas Brazauskas ir Ginas Dabašinskas svarsto apie pušį, kuri pradėjo juoktis daugiau nei prieš pusę amžiaus, tačiau pralinksmino anaiptol ne visus.

Justino Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“ (1961 m.), savotiškai programinė apysaka, išversta į keleto tuomet komunistinių valstybių kalbų, 1991-aisiais garsiai pokštelėjo, tarsi lūždama, kada TV laidoje „Krantas“ Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas įtarė J. Marcinkevičių sovietmečiu turėjus sąsajų su KGB – esą šis kūrinys parašytas gavus medžiagą iš sovietų saugumo. J. Marcinkevičius paskui neneigė, kad partinės instancijos supažindino jį su medžiaga apie kai kuriuos jaunus kūrėjus.

„Pušis“ vėl buvo prisiminta rašytojui mirus 2011 metais – daugiau kaip priekaištas negu kaip nuopelnas.

Pušies įvaizdis panaudotas dr. Nerijos Putinaitės studijoje „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ (2016 m.). Ši knyga sukėlė išpūstų kontroversijų, bet šįkart visuomenė labiau telkėsi ginti J. Marcinkevičių nuo neva nepagrįsto jo kūrybos nuvertinimo.

Pastaraisiais metais T. Venclova yra sakęs, kad Sigitą Gedą laikęs bičiuliu, o J. Marcinkevičiaus nelaikęs priešu. T. Venclovos nuomone, „Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, Bernardas Brazdžionis – pirmosios Nepriklausomybės ir jos netekimo, Justinas Marcinkevičius – antrosios Nepriklausomybės figūra.“

„Knyginyčios“ pašnekesio dalyviai pripažįsta, kad J. Marcinkevičius tapo poliarizuojančiu riboženkliu, kurio atžvilgiu tarsi būtina apsispręsti. Prisimenant jo žodžius, kad žmogus privalo būti istoriškas, galima sakyti, kad J. Marcinkevičius tokiu tapo, tačiau galbūt ne taip, kaip norėjo – virto savotišku atpirkimo ožiu.

Ar rašytojo kūrybos keliamos kontroversijos skatina skaityti jo knygas?

O įsigilinus į „Pušį“ gali kilti klausimas, dėl ko autorius palaikytas konjunktūriniu? Pagrindinis veikėjas Romas Staugaitis, jaunas 23 metų dailininkas, gvildena šiam amžiaus tarpsniui būdingus dalykus: požiūrį į kūrybą, santykį su tėvais. Jo draugai, šiek tiek skeptiški ir snobiški jauni menininkai, autoriaus valia pavaizduoti anaiptol ne atstumiantys. Ar kiek dirbtinokai tiems personažams autoriaus priklijuoti neigiami bruožai, ryškėjantys trečioje apysakos dalyje, nėra to meto laiko dvasios ženklas? Juk ir šiais laikais kritikuojantys J. Marcinkevičių bando „pataikyti“ – atliepti savaip suprastai laiko dvasiai, išreiškiamai jau šių laikų ideologinėmis klišėmis.

Žinant sovietinės nomenklatūros aparatinių žaidimų taktines gudrybes, galima ir tokia „Pušies, kuri juokėsi“ ideologinių poteksčių atsiradimo versija. Kadangi su partine ir kultūrine nomenklatūra susiję jaunuoliai prisidirbo nemalonumų „per valdiškus namus“ (T. Venclova, Lietuvos SSR rašytojų sąjungos pirmininko sūnus, ir Lietuvos kompartijos vadovo Antano Sniečkaus šeimoje augęs A. Štromas buvo KGB kvočiami dėl ryšių su Maskvos disidentu Aleksandru Ginzburgu), reikėjo reaguoti aukščiausiu kūrybiniu lygmeniu. „Pušis, kuri juokėsi“ ir buvo tokia reakcija, tačiau labai savotiška. Apysakos personažai iš esmės nėra neigiami. O skaitytojai, susipažinę su veikėjų svarstymais, jų cituojamais neva „ideologiškai svetimais“ autoriais, galėjo suglumti: kas tose mintyse „eretiška“?