Gegužės 3 d. 18 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į personalinės Mindaugo Lukošaičio parodos „Kompozicija“ atidarymą. Parodoje pristatomi menininko nauji ir anksčiau sukurti piešiniai, taip pat iki šiol niekur neeksponuotos fotografijos.
Kompozicija, kaip meno kūrinio sandara, yra viena pagrindinių kūrybinės raiškos lavinimo priemonių. Siekiant sukurti vientisą meninį vaizdą, kompoziciniai elementai yra dėstomi plokštumoje ir (arba) erdvėje, o elementų ryšiai derinami tarp atskirų jos dalių ir (arba) visumos. Kompozicijos svarba M. Lukošaičio parodoje ryškėja tiek menininkui įprastoje piešinio, tiek naujoje – fotografijos raiškoje. Nors skirtingos medijos koduoja skirtingus judesius, parodoje jos vienodai svarbios. Kitaip tariant, fotografija netampa antrine priemone geram piešiniui, o piešinio nebaigtumas nekonkuruoja su fotografijos detalumu. Dėmesys kreipiamas individualių ieškojimų, kas sudaro ir iš ko susideda gera kompozicija, kokios jos sąsajos su piešiniu ar fotografija, kryptimi.
Kompozicijų be žmonių lauką aprėpiantys eskiziški, ekspresyvūs, didelio formato piešiniai ir fotografiniai dangaus vaizdai tampa pasaulio stebėjimo ir stebėsenos ženklais. Tiek piešiniuose, tiek fotografijose yra tarpusavyje derančių kompozicijos elementų: šviesotamsa, vaizdo poetika ir statika, linija, skambesys, sluoksnių dinamika. Fotografijoje užfiksuotos dangaus kompozicijos, dėliojamos į kadrų seką, dažnu atveju tampa inspiracija piešiniui, kuriame ekspresyvia maniera, skirtingomis technikomis ir metodika komponuojami kompoziciniai elementai. Kita dalis parodoje pristatomų kūrinių yra apie tūrį, formą, medžiagiškumą, kontrastą ir entropiją. Pastaroji menininko pasaulėjautoje turi ne tik vizualinį, bet ir garsinį, akustinį sąskambį, atklystantį iš asmeninių prisiminimų. Pasak M. Lukošaičio, „[v]aikystėje mėgau slampinėti po griuvėsius, statybų vietas. Norint nupiešti griuvėsius, turėti „pilną vaizdą“, būtina prisiminti garsus, kurie girdisi po kojomis. Griuvėsiai yra žingsnių garsai.“ Tad entropiją fiksuojantys piešiniai įgyja garsinį foną ir platų dažnių diapazoną. Menininkas teigia, kad piešimo proceso metu štrichavimas nėra tik tonavimas, o struktūros, ryšių, įtampų ir dermių kūrimas, girdimas pirštais ir ausimis.
Paroda „Kompozicija“, kurioje pristatoma skirtingų medijų kolaboracija, kelia diskusinį klausimą, kuris kilo ir pačiam menininkui: „Ką daro piešinys, ko nedaro fotografija?“ M. Lukošaitis mano, kad „tarp fotografijos ir piešinio arba tiek viename, tiek kitame subtiliai veikia lūkestis ir vaizduotės manipuliacija“, kai piešinys tampa tikresnis už fotografiją, o pastaroji žiūrovą klaidina pertekliniais (estetiniais) efektais.
***
Mindaugas Lukošaitis (g. 1980 m.) 2003 m. baigė Vilniaus dailės akademiją (skulptūrą). Nuo 1997 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje: 2004 m. su broliu Gintautu Lukošaičiu dalyvavo San Paulo bienalėje; surengė individualių parodų Vilniuje (2005, 2012–2013, 2017, 2022 m.), Niujorke (2012 m.), Šiauliuose (2015 m.). Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoja Meno doktorantūrą.
Parodos organizatorė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Parodos kuratorė Aušra Trakšelytė
Parodos koordinatorė Elita Užuotaitė
Parodos architektas Gediminas G. Akstinas
Parodos dizainerė Emilija Dobrovolskienė
Paroda eksponuojama gegužės 3 d. – birželio 25 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Parodų salėje (III aukšte).