Parodų archyvas

Ramybės Glinskytės ir Gintaro Znamierowskio paroda „Ateities nuojauta“

2024 m. liepos 2 d. – rugpjūčio 25 d.

1994 m. rugpjūčio 9 d. „Lietuvos aido“ galerijoje buvo atidaryta Ramybės Glinskytės ir Gintaro Znamierowskio tapybos paroda. Anuomet spaudoje rašyta: „Neįprasta ekspozicija sukėlė nuostabą ir sumaištį tarp meno mylėtojų. Parodos neįmanoma vertinti vienu požiūriu: teisus bus romantiškas estetas, pareiškęs, jog tai neskoninga, teisus bus ir postmodernus konceptualistas, teigdamas, jog šie paveikslai ‒ „pats tas“, beprecedentinis drąsių idėjų ir dar mažai naudotų plastinių formų produktas.“ (Grigoravičienė, Erika. Kas yra laimė ir kur slypi blogio šaknys? 7 meno dienos, 1994 m. rugpjūčio 12 d., p. 3.)

Po trisdešimties metų ši ‒ pirmoji ‒ menininkų paroda atkuriama Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Parodos kuratorius atlieka parodos atkūrimo kaip semantinio perkūrimo, interpretacinį judesį. Sąmoningai trinama riba tarp estetinio ir archyvinio aspektų juos sumaišant (parodoje taip pat eksponuojami straipsniai apie parodą ano meto kultūrinėje spaudoje, kelios fotografijos. Skaitmeninės spaudos būdu atkuriama keletas anoje parodoje eksponuotų, bet neišlikusių iki mūsų dienų tapybos darbų).

Kaip vertintume kūrinius, nežinodami, kad patekome į parodą, vykusią prieš tris dešimtmečius? Arba tiesiog nekreipdami dėmesio į parodos retrospektyviąją / archyvinę sudedamąją dalį?

XX a. 10-ajame dešimtmetyje neįprastesnis, naujesnis reiškinys vaizduojamajame mene prilygo kone revoliucijai! Šiandien „šiuolaikinis menas“ virtęs tarsi (meno) sistemos konjunktūra, netgi su oficiozo bruožais... Vis dėlto, kol kas dar neteko girdėti sakant „Lietuvos oficialusis šiuolaikinis menas“ arba „tradicinis šiuolaikinis menas“. Kad ir kaip būtų, Lietuvoje „šiuolaikinio meno“ terminas suvokiamas, ko gero, jau kitaip nei prieš trisdešimt metų.

Taigi, retrospektyvi parodos gija yra kiek sudėtingesnė, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiek G. Znamierowskis, tiek R. Glinskytės ankstyvoji kūryba, nepaisant radikalumo (o gal kaip tik dėl jo?), liko nepriklausomybės laikotarpio lietuvių tapybos, o ir šiuolaikinio meno, apskritai, genezės populiariųjų krypčių paraštėse. Tad anuometė menininkų kūryba ir šiandien potencialiai gali būti traktuojama kaip neįprasta, kelianti nuostabą ir sumaištį. Netgi dar labiau provokuojanti nei 1994-aisiais?

Ne tiek retrospektyvi, kiek... paradoksaliai nukreipta į ateitį. Tarsi amžina ateities nuojauta.

Daugiau informacijos apie parodą čia. 

Nuotraukų autorius Vygaudas Juozaitis.