Nepatogios knygos iš lentynų pakraščių

„Dažnai ir be reikalo savi dalykai atrodo gerai pažįstami ir neverti atidesnio dėmesio“, – kalbą apie knygas pradeda Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Leidybos skyriaus vyresnioji redaktorė Vaiva Markevičiūtė, Vilniaus universitete įgijusi literatūrologijos magistro laipsnį. Rubrikos „Bibliotekininkas renkasi“ viešnia svarsto, kad gal lietuvių literatūros studijos, gal iš dalies ir patriotizmas ją skatina pirmiausia dairytis, ką vertingo esame parašę patys. Ir dairytis ne po visiems puikiai pažįstamą klasiką, privalomosios literatūros sąrašus, o į lentynų pakraščius, kuriuose sustumtos nepatogios, nesuprastos, bet unikalios ir vertingos knygos. Keletą tokių nepatogių knygų ji šiandien mums ir siūlo atsiversti.

Perskaičius Vaivos išrinktų knygų aprašymus rubrikos rengėjams užkliuvo, kad žodis „nepatogus“ dažnokai kartojasi, nors šiaip viskas sklandžiai suguldyta. Profesinis imperatyvas kaip ir ragintų ieškoti sinonimų. Bet turbūt tie, kurie Vaivą pažįsta, pritartų, kad šis žodis prašosi paliekamas. Kad ir pati Vaiva yra iš tų žmonių, kurie nei patys ieškosi patogumų, nei kitiems atrodo patogūs. Mūsų pašnekovė nakvynę patogiame penkių žvaigždučių viešbutyje mieliau iškeičia į nakvynę penkių milijonų žvaigždžių viešbutyje, tiksliau – po atviru dangumi, net ir ne palapinėje, net ir žiemą. Be to, Vaiva mėgsta keliones autostopu. Praėjusį savaitgalį Lietuvoje vykusiose tarptautinėse keliautojų autostopu varžybose „Baltija“ laimėjo aštuntą vietą iš 34. Ir nors stengiasi diplomatiškai išsisukti iš nepatogių situacijų, visuomet sako tiesą į akis.

Tačiau šįkart dalį tiesos nutylėjo – nepasipasakojo, kad dar studijuodama išleido pirmąją knygą – novelių rinkinį „Paliktainiai“. Rinkinys taip pat nepatogus – ir skaitytojams, mat novelės tamsios, niūrios, apie netektis, nustumiančias veikėjus į fizinius ir vidinius Paliktainius, ir pačiai autorei, nes tekstai rašyti dar mokyklos laikais. Vaiva sako, kad įgijusi literatūrologo išsilavinimą į savo knygą gali pažvelgti kritiko akimis, ir kritiškų žodžių negaili. Rubrikos viešnia savo pirmosios knygos nerekomenduoja, bet užsimena – yra pradėjusi rašyti romaną ir gal kada nors jį baigs. O kol lauksime jo pasirodant, kviečiame pasižvalgyti po Vaivos atradimus lentynų pakraščiuose.

„Jolita Skablauskaitė. Brudenis
Apmaudu, bet visa šios bene unikaliausios lietuvių prozininkės kūryba atsidūrusi literatūros paribyje. Dėl to, kad yra per sunki, per tamsi, per drastiška, per drąsi. Skaitymo sunkumų priežastis būtų galima vardyti ir vardyti. Paradoksalu, bet visi šie sunkumai yra tai, kas J. Skablauskaitės romanus daro unikalius, dėmesio vertus, vertingus. Sunku išsirinkti vieną romaną, kai visi yra savaip įdomūs, o kartu tarsi sudaro visumą. Tačiau jei reiktų būtinai būtinai išsirinkti vieną, rinkčiausi „Brudenį“ – labiausiai išgrynintą, psichoanalitiškai giliausią, tamsiausią, bet kartu – gražiausią ir švelniausią. Tai romanas apie meilę, mirtį, netektį ir kūrybą. Žinau, skamba banaliai. Bet, patikėkite, banalumo romane nė šešėlio.