Parodų archyvas

Agnės Jokšės paroda „Miela drauge,“

2021 m. balandžio 15 d. – gegužės 16 d.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kvietė į personalinę Agnės Jokšės parodą „Miela drauge,“, eksponuotą Nacionalinės bibliotekos Parodų salėje. Ši paroda – tai įvietinta A. Jokšės kūrinio-videolaiško tuo pačiu pavadinimu ekspozicija. A. Jokšės videokūrinys yra inscenizuotas pasakojimas, kurio pagrindas – intymus, autobiografinis tekstas, persipynęs su fikcijos elementais. Laiške, skirtame nutrūkusiai draugystei, keliami tapatybės, artumo, platoniško ryšio klausimai, apmąstomas santykių trapumas, tai, kaip juos lemia fizinė distancija ir laiko tėkmė. Kartu tai – brandos (angl. coming of age) liudijimas, bylojantis apie mokymąsi būti kartu.

Videodarbe matoma jo autorė, vaikštanti tuščioje Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodų salėje ir skaitanti laiško tekstą iš savo mobiliojo telefono ekrano. Toks teksto įgarsinimas intymų rašymo kitam/kitai veiksmą paverčia kultūros institucijos fizinės erdvės tąsa ir viešu pareiškimu. Kūrinys pirmą kartą pristatytas 2019 m. ŠMC grupinėje pradedančiųjų menininkų parodoje „JCDecaux premija 2019: Ne dėl to, kad kas prašė“. Tarptautinė šiuolaikinių kuratorių ir menininkų komisija išrinko A. Jokšės videopasakojimą kaip geriausią parodos kūrinį, motyvuodama tuo, kad jis „puikiai perteikia žmonių santykius bei pildo svarbų dar neparašytą istorijos puslapį apie lyčių ir tapatybių istoriją bei patirtį priklausant tam tikrai bendruomenei. Tačiau svarbiausia – šis kūrinys meta iššūkį įprastinės kalbos barjerams.“ Paroda „Miela drauge,“ Nacionalinėje bibliotekoje pratęsia kūrinio kelionę tarp skirtingų vietinių kultūros erdvių, situacijų ir auditorijų.

„Miela drauge,“ kūrinio pagrindas – kalba ir tai, kaip ji atveria naujus pasakojimo, buvimo ir patyrimo būdus, dalyvauja kuriant tarpusavio ryšį, įtvirtina ar, atvirkščiai, destabilizuoja visuomenėje egzistuojančias kultūrines ir socialines normas. Dėl šios priežasties itin prasminga kūrinį perkelti į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos erdvę, t. y. į instituciją, kuri visapusiškai dalyvauja formuojant bendrinę kalbą, atmintį ir žinojimą. Be to, kūrinio ekspozicija bibliotekos parodų erdvėje pratęsia kūrinio-laiško kelionę – vieną iš imanentinių šio kūrinių funkcijų. Sukurtas minimaliomis raiškos priemonėmis, bet kartu estetiškai jautrus ir paveikus kūrinys ir jo ekspozicija Nacionalinės bibliotekos Parodų salėje supažindins bibliotekos auditoriją su vienos iš aktualių jaunų Lietuvos menininkių kūryba ir tekstu, kaip viena iš šiuolaikinio meno raiškos formų. Agnės Jokšės kūrinyje teksto galimybės skleidžiasi jo performatyvumo, kūniškumo ir socialinės įkrovos aspektais.“

Parodos kuratorė Gerda Paliušytė.

Miela parodos lankytoja ir mielas parodos lankytojau,

ačiū, kad esi čia ir skaitai, ką su rūpesčiu parašysiu šiame laiške. Labai norėčiau susitikti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Parodų salėje, pasilabinti ir bendrauti betarpiškai. Šiuo metu esu Kopenhagoje, kur pro savo kambario langą matau permainingą, pavasarėjantį dangų. Gaudau prasiskverbiančius saulės spindulius, kurie viltingai šildo. Šiandien kelionę į Lietuvą matau šiek tiek panašiai, kaip prieš metus įsivaizdavau keliones į kitus žemynus. Toli, noriu, bet ar reikia? Argi ne keista, kaip greitai gali pasikeisti geografinių distancijų suvokimas? Šiuo laišku, susiklosčius tokioms aplinkybėms, ieškau kitų būdų užmegzti ryšį ir pakviesti tave drauge galvoti apie draugystę.

Pastarieji metai buvo ypatingi visiems. Turbūt sunkiai rasčiau gyvenimo sritį, kurios nepaveikė pasaulinė pandemija. Aktyviai skatinant fizinę distanciją, atrodo, globaliame pasaulyje, kuriame ryšiai jau kurį laiką buvo palaikomi virtualiai, didelė dalis kasdienio bendravimo neužtruko persikelti į internetą. Panašu, kad ryšio puoselėjimo įrankiai, kuriuos prisijaukinome ir įvaldėme, izoliuoja savitai. Idėjų ir požiūrių burbuluose tarytum žvelgiame į veidrodį. Gudriems algoritmams, pažinusiems dar net neįvardintus norus, puikiai sekasi nukreipti dėmesį nuo pirminės motyvacijos, vieno bendražmogiškiausių troškimų – užmegzti ir palaikyti ryšį, bičiuliautis. Man regs, kūrinys „Miela drauge,“ šiame kontekste tampa aktualus ir vėl. Smalsauju, kaip tau šiuo laiku sekasi puoselėti draugystes?

Šiame videodarbe pasakosiu apie santykį, kuris užsimezgė be lūkesčių ir vystėsi. Pasidalinsiu su tavimi, kodėl jaučiu jį esantį svarbų. Patį kūrinį ir jo procesą matau kaip bandymą kvestionuoti nusistovėjusią santykių hierarchiją, kurioje, laimei ir ne, draugystės vieta ganėtinai neapibrėžta. Kas pasaulyje pasikeistų, jeigu galvotume, kad būtent draugystės yra patys svarbiausi ryšiai? Ar bent jau vertintume draugystes kaip lygias bei svarbias kitų santykių atžvilgiu? Tikiu, kad draugystė stimuliuoja ir treniruoja – ypač empatiją, vieną svarbiausių juslių. Esu ne kartą patyrusi, kaip draugystė suartina tarytum skirtingus pasaulius.

Svarstau, kaip draugystės padeda pažinti kitus pasaulius ir juose telpančius požiūrius bei svajones? Galbūt draugystės įkvepia norą tuos pasaulius (pa)matyti ir branginti? Ar išgirsti ir priimti iš artimų paprasčiau, nes mums išties jos ir jie rūpi? Ką patiriame artume? Kodėl tai svarbu? Labai norėčiau išgirsti, ką tu galvoji.

Mąstau, kokia laimė, kad vienu metu puoselėti keletą draugysčių yra socialiai priimtina. Viliuosi, kad per šias 20 minučių atrasi kažką artimo, atpažįstamo.

Šilti linkėjimai

Agnė Jokšė (Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.)