2024 m. lapkričio 12 d.

Diplomatų Lozoraičių šeima. Interviu su doc. dr. Vytautu Žaliu

2024-ieji Lietuvoje paskelbti NATO ir ES, Dainų šventės bei diplomatų Lozoraičių metais. Šia proga Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje šiemet pradėtas bibliotekos fonduose saugomų dokumentų ekspozicijų ir juos lydinčių diskusijų renginių ciklas, išryškinantis įvairius Lozoraičių šeimos ir jų diplomatinės karjeros pjūvius. Lig šiol bibliotekoje atvertos trys ekspozicijų serijos dalys, pristatančios įvairius leidinius ir dokumentus iš Lozoraičių šeimos bibliotekos. Ekspozicijos palydėtos diskusijomis apie Lietuvos diplomatijos istoriją ir svarbą valstybės formavime, apie Lozoraičių šeimos moterų gyvenimus, visuomeninę veiklą ir diplomatinę įtaką, ir apie Stasio Lozoraičio jaunesniojo kandidatūrą į Lietuvos prezidentus 1993 m. vykusiuose pirmuose nepriklausomos Lietuvos prezidento rinkimuose.

Diplomatai Lozoraičiai, Stasys Lozoraitis vyresnysis, Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir Kazys Lozoraitis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos diplomatijos istorijoje. Norėdami geriau pažinti daugiausia išeivijoje Lietuvos labui dirbusių Lozoraičių šeimos atstovus ir nuopelnus, kalbiname Lietuvos diplomatijos istorijos tyrėją ir ambasadorių, dr. Vytautą Žalį.

1. Kuo Lietuvai nusipelnė diplomatų Lozoraičių šeima – kokią jų veiklą ar nuopelnus įvardytumėte kaip didžiausią indėlį į Lietuvos raidą?

Trys diplomatinės Lozoraičių dinastijos atstovai – Stasys Lozoraitis vyresnysis ir abu jo sūnūs, Stasys jaunesnysis ir Kazys, – gyveno ir dirbo skirtingose epochose. Stasio Lozoraičio vyresniojo diplomatinė karjera, prasidėjusi nepriklausomybės epochos pradžioje (1923), tęsėsi ir po sovietinės okupacijos, iki pat jo mirties Romoje (1983). Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir jo brolis Kazys Lietuvos laisvinimo sąjūdžio veikloje dalyvavo Šaltojo karo epochoje, abu jie sulaukė nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., tapdami Lietuvos ambasadoriais. Visus tris Lozoraičių diplomatinės dinastijos narius vienijo bendras tikslas – darbas Tėvynės labui, nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos teritorinis vientisumas. Didžiąją gyvenimo dalį praleidę už Lietuvos ribų, Lozoraičių diplomatinės dinastijos atstovai nėra davę priesaikos jokiai kitai valstybei, ilgus metus po pasaulį klajojo tik su lietuvišku pasu.

Stasys Lozoraitis vyresnysis – šešiasdešimt metų Lietuvos diplomatinėje tarnyboje

• 1934 m. Lozoraitis vyresnysis tapo jauniausiu užsienio reikalų ministru Europoje, paskyrimo metu jam buvo vos 35-eri.
• Stasys Lozoraitis – „Naujojo kurso“ Lietuvos užsienio politikoje (1935–1937) architektas. Perėjimą prie naujosios politikos lėmė pakitusi politinė konsteliacija Europoje (Berlyno–Maskvos ašies iširimas; auganti Vokietijos grėsmė Lietuvos teritoriniam vientisumui etc.). Lozoraičio vyresniojo iniciatyva peržiūrėti santykiai su Latvija ir Estija (1934 09 12 Ženevoje pasirašyta Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis); aktyviau nei jo pirmtakai saugumo garantijų Lietuvai jaunasis ministras ieškojo kolektyvinio saugumo srityje; subyrėjus Versalio sistemai, S. Lozoraitis pasiūlė konceptualiai naują požiūrį į specifinių Lietuvos ir užsienio – Vilniaus ir Klaipėdos – problemų santykį su nepriklausomybės išsaugojimo strategija; ieškojo santykių su Lenkija normalizavimo galimybių.
• Unikalios Lozoraičio vyresniojo pareigos ir veikla po Lietuvos okupacijos: de jure jis buvo aukščiausias legalus pareigūnas, paskirtas paskutinės teisėtos Lietuvos vyriausybės, 1940–1983 m., su nedidele pertrauka Antrojo pasaulinio karo metais, ėjęs užsienyje veikusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – LDT) šefo Unikalus ir LDT egzilyje statusas – Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota valstybė turėjo užsienyje pripažįstamą ir veikiančią diplomatinę tarnybą, gyvavusią iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.

Stasys Lozoraitis jaunesnysis: diplomatas, galėjęs tapti Lietuvos prezidentu

Būdamas 15-os metų Stasys padėjo tėvui šifruoti diplomatines telegramas, sulaukęs dvidešimties, talkininkavo pasiuntiniui prie Šventojo Sosto Stasiui Girdvainiui. 1947 m. Lozoraičiui jaunesniajam suteiktas pirmas diplomatinis atašė, 1953 m. – pirmojo sekretoriaus rangas. Mirus S. Girdvainiui (1970 06 15), Lozoraitis jaunesnysis de facto tapo Lietuvos atstovu prie Šventojo Sosto (1984 m. jam suteiktas patarėjo rangas). Nesant galimybės akredituoti naujojo diplomato Vatikane, Lozoraitis jaunesnysis, net ir persikėlęs į JAV, prie Šventojo Sosto reziduojančių diplomatų sąraše liko, iki Vatikanas pripažino nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą (1991 08 30).

Metams bėgant LDT egzilyje gretos retėjo. Išeivijos organizacijos ir spauda vis dažniau kritikavo Lozoraičio vyresniojo vadovaujamą tarnybą dėl pernelyg didelio uždarumo, dėl labai garbaus diplomatų amžiaus. Permainų poreikis buvo akivaizdus, tarnybai buvo reikalingi nauji žmonės, nauja energija, tačiau dėl JAV Valstybės departamento nustatytos tvarkos (diplomatiniais atstovais pripažįstami tik asmenys, į šias pareigas paskirti teisėtos Lietuvos vyriausybės) pasitelkti gabių, jaunų darbuotojų neturėta galimybių.

Tuomet ir buvo atkreiptas dėmesys į Lozoraitį jaunesnįjį, pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto ėjusį kuklias diplomatines pareigas. Jis neatitiko JAV Valstybės departamento kriterijų, t. y. į diplomatines pareigas nebuvo paskirtas teisėtos Lietuvos vyriausybės, tačiau savo energija, komunikabilumu, vizijos turėjimu Lozoraitis jaunesnysis akivaizdžiai išsiskyrė iš kitų egzilio diplomatų. Jis palankiai vertintas ne tik Romoje, bet ir JAV, Kanados lietuviškų organizacijų bei politinių veiksnių. Palaikymą S. Lozoraitis turėjo ir LDT viduje. 1978-ųjų vasarą, svarstant LDT šefo pavaduotojo pareigybės įsteigimą, Lietuvos generalinis garbės konsulas Toronte Jonas Žmuidzinas juo siūlė skirti Lozoraitį jaunesnįjį, pabrėždamas, kad šiai kandidatūrai pritaria ir dauguma Kanados lietuvių. Tinkamiausiu kandidatu į šefo postą Lozoraitį jaunesnįjį laikė ir į Vakarus persikėlęs politologas, disidentas Aleksandras Štromas. Lozoraitis vyresnysis savo pavaduotoju, o po mirties ir įpėdiniu tąkart pasirinko tuometį atstovą Vašingtone Stasį Bačkį. Tokį sprendimą LDT šefas priėmė nenorėdamas sukelti vidaus konflikto tarnybos gretose, siekdamas išvengti kaltinimų dėl asmeninių ir tarnybinių interesų supainiojimo.

Lozoraitis jaunesnysis vėl prisimintas devintojo dešimtmečio pradžioje, atsiradus poreikiui sustiprinti pasiuntinybę Vašingtone. Laiške LDT šefui (1981 m.) Lietuvos konsulas Niujorke Anicetas Simutis įvardijo jį kaip vienintelį tinkamą kandidatą darbui Vašingtone. Persikėlimui į JAV neprieštaravo ir Lozoraitis jaunesnysis, sutikdamas darbą atstovybėje prie Šventojo Sosto derinti su naujomis pareigomis Vašingtone. Priešingai nei kitais panašiais atvejais, JAV Valstybės departamentas neprieštaravo Lozoraičio jaunesniojo persikėlimui į Vašingtoną, atsisakydamas 40 metų taikytos praktikos nepripažinti Lietuvos diplomatiniais atstovais asmenų, kurie nebuvo skirti teisėtos Lietuvos vyriausybės. Pokyčiai Valstybės departamento pozicijoje liudijo ir Lozoraičio kandidatūros įvertinimą JAV.

Lietuvos atstovui JAV S. Bačkiui (po Lozoraičio vyresniojo mirties ėjusiam ir LDT šefo pareigas) dėl sveikatos problemų pasitraukus iš pareigų, Valstybės departamentas, gavęs oficialų S. Bačkio atsistatydinimo ir S. Lozoraičio paskyrimo raštą (1987 11 15), tą pačią dieną naujuoju Lietuvos reikalų patikėtiniu JAV patvirtino Lozoraitį jaunesnįjį. Permainos Lietuvos pasiuntinybėje Vašingtone įvyko pačiu laiku – Atgimimo epochos išvakarėse. Per trumpą laiką naujasis pasiuntinybės vadovas subūrė motyvuotą, energingą ir darbui atsidavusį kolektyvą. Pasiuntinybė Vašingtone buvo pasiruošusi naujiems iššūkiams.

Lietuvos tarptautinio pripažinimo procese Lozoraičiui jaunesniajam teko ypatingas vaidmuo. Tokią padėtį lėmė daugybė veiksnių: JAV vaidmuo ir įtaka tarptautiniams procesams, Lietuvos atstovo asmeninės savybės ir ryšiai JAV valdžios institucijose, jo autoritetas gausioje ir įtakingoje JAV lietuvių bendruomenėje, pagaliau ir glaudūs kontaktai su tuomete Lietuvos vadovybe.

Lozoraičio jaunesniojo nuopelnai Tėvynei diplomatijos sritimi neapsiriboja. „Stasys Lozoraitis buvo vienas pagrindinių Kovo 11-osios autorių. Dėkinga Lietuva tai supranta ir turi suprasti dar daugiau, giliau ir amžinai“, – konstatavo atkurtos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis. „Jis vertas amžinos atminties, nes jis Lietuvą mylėjo, dirbo visą savo jaunystę, visą subrendusio žmogaus gyvenimą. Aš tikiu, kad jis vertas amžinos lietuvių tautos pagarbos“, – Valdo Adamkaus, Lozoraičio jaunesniojo bendražygio, Lietuvos prezidento, žodžiai.

Kazys Lozoraitis: diplomatas par excellence

Kazys Lozoraitis diplomatinę karjerą pradėjo 1960 m. atstovybėje prie Šventojo Sosto, eidamas pasiuntinio S. Girdvainio asmeninio sekretoriaus, LDT šefo, savo tėvo, sekretoriaus pareigas. Kazys aktyviai dalyvavo Italijos lietuvių bendruomenės veikloje (1980 m. išrinktas lietuvių bendruomenės Italijoje vicepirmininku), talkino rengiant Italijos radijo laidas lietuvių kalba, 1972 m. įsidarbino Vatikano radijo lietuvių redakcijoje. 1985 m. Kazys tapo atstovybės prie Šventojo Sosto kanceliarijos vedėju, šias pareigas ėjo iki 1992 m. Atgimimo epochos pradžioje, 1988 m. balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, kartu su broliu Stasiu ir kitais politiškai aktyviais išeivijos intelektualais (Algimantu Gurecku, Tomu Venclova ir kt.) Kazys dalyvavo Romos konferencijoje, kurioje su Solidarumo judėjimui artimais Lenkijos politikais ir visuomenės veikėjais aptarė abiem pusėms jautrią Vilniaus problemą. Apie neoficialių lietuvių ir lenkų intelektualų pokalbius Vilniaus klausimu buvo informuotas ir popiežius Jonas Paulius II.

1992 m. gegužės mėnesį K. Lozoraitis paskirtas Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, 1994 m. jis tapo ir pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Maltos ordinui. Ambasadai prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Kazys vadovavo iki 2004 m. lapkričio mėnesio. Diplomatai, dirbę su Kaziu, pažymi nepaprastą jo taktą, dėmesingumą, visiems Lozoraičiams būdingą eleganciją. „Jis buvo toks pat tylus, kruopštus, nepaprastai kuklus, savo asmens nesureikšminęs. Nelengvą diplomato misiją tęsusio Lozoraičio laikysenoje buvo galima nesunkiai įžvelgti tvirtą medį, kurio nepalaužė jokie XX amžiaus vėjai“, – pažymi VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja dr. Asta Petraitytė-Briedienė.

Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos, K. Lozoraitis atsidėjo kitam didžiuliam darbui – tėvo ir brolio archyvų ir bibliotekos tvarkymui, kurie vėliau, kaip Lozoraičių šeimos dovana, grįžo į Lietuvą.

2. Kas diplomatų Lozoraičių šeimos narius įkvėpė ir motyvavo spręsti kylančius iššūkius dirbant sudėtingomis sąlygomis?

Šis klausimas daugiau iš poezijos srities, tad apsiribosiu lakonišku ir gana tuščiu atsakymu: meilė Tėvynei, šeimos tradicijos, pareiga ir atsakomybė tautai ir Lietuvos valstybei, Diplomato priesaika.

3. Kodėl Stasys Lozoraitis jaunesnysis buvo vadinamas „Vilties Prezidentu“ 1993 m. prezidento rinkimuose ir kokią žinutę Jis nešė Lietuvos visuomenei?

Atsiliepdamas į politinių jėgų ir populiarių Lietuvos politikų raginimą Lozoraitis jaunesnysis iškėlė savo kandidatūrą 1993 m. Lietuvos prezidento rinkimuose. Tai buvo pirmieji prezidento rinkimai atgavus nepriklausomybę. Juose dalyvavo tik du kandidatai: Algirdas Mykolas Brazauskas ir Statys Lozoraitis jaunesnysis. Rinkimuose ketino dalyvauti ir pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis, tačiau jis kandidatūrą atsiėmė, ragindamas savo sekėjus paremti S. Lozoraitį.

1993 m. rinkimai buvo dviejų Lietuvos vizijų – vakarietiškos ir postsovietinės – susidūrimas. Lozoraitis jaunesnysis buvo pristatomas kaip „Vilties prezidentas“, kaip žmogus, galintis tiesiausiu keliu sugrąžinti Lietuvą į demokratinį Vakarų pasaulį; A. M. Brazauskas (buvęs LKP CK pirmasis sekretorius, nuo 1990 m. pabaigos LDDP pirmininkas, po 1992 m. rinkimų – LR Seimo pirmininkas), kaip kandidatas, labiau tinkantis vadovauti šaliai pereinamuoju laikotarpiu. Abu charizmatiški, bet kartu ir labai skirtingi. Skirtingos buvo ir jų rinkėjams pristatytos programos. S. Lozoraitis, kaip nepartinis, kalbėjo apie Nacionalinės santarvės projektą, turėjusį sutelkti tautą ir politines Lietuvos partijas kylančioms problemoms spręsti. A. M. Brazauskas, valdančiosios partijos lyderis, akcentavo ekonominį savo programos aspektą, žadėdamas stabilumą ir opiausių problemų sprendimą. Pirmasis propagavo vakarietiškos „politinės kultūros“ poreikį, siūlydamas naujai mąstančių asmenų ir politinių jėgų pritraukimą prie valstybės valdymo; antrasis mieliau kalbėjo apie žemės ūkio problemas, privatizavimo trūkumus, nevengdamas priminti oponentui ir apie 1992 m. pirmalaikių rinkimų į Seimą rezultatus bei po jų pasikeitusį politinių jėgų išsidėstymą šalies parlamente.

A. M. Brazauskas prezidento rinkimus laimėjo ir tai mažai ką tuo metu nustebino. Bet kodėl pralaimėjo kandidatas, tituluotas „Vilties“ prezidentu? Ne tik todėl, kad rinkiminę kampaniją pradėjo stipriai pavėluotai, likus vos pusantro mėnesio iki rinkimų. Būta ir kitų, taip pat ir komunikacinio pobūdžio, priežasčių. Pvz., susitikimų su rinkėjais metu A. M. Brazauskas žadėjo spręsti konkrečias, opiausias Lietuvos žmonėms problemas; S. Lozoraitis, naudodamasis galimybe pristatyti Lietuvos ateities viziją, daugiau operavo idėjomis ar mažai kam žinomais tarptautiniais (pvz., Japonijos) pavydžiais. Lozoraičio jaunesniojo kampanija, pagrįsta naujos šalies, naujos visuomenės vizija, jo gana abstrakčios idėjos ne visiems buvo suprantamos. Visų pirma jos buvo nesuprantamos tai visuomenės daliai, kuri ieškojo stabilumo (kas 1993-iųjų realijose savaime buvo iliuzija!) ar jau buvo spėjusi pavargti nuo neseniai prasidėjusios, gana ribotos apimties dekomunizacijos. S. Lozoraičio oponento pažadai – sutvarkyti netvarką šalies ekonomikoje, suvaldyti nusikalstamumą ir chaosą politiniame šalies gyvenime – skambėjo kur kas aiškiau ir patraukliau. Taip „Vilties“ prezidento šalininkai atsidūrė mažumoje ir patyrė pralaimėjimą. Teisūs teigiantys, kad 1993 m. Lietuva tokio kandidato laimėjimui prezidento rinkimuose dar nebuvo subrendusi.

4. Kaip manote, ar Lietuva būtų kitokia ir kokia, jei Stasys Lozoraitis 1993 m. būtų laimėjęs Prezidento rinkimus?

Rinkimų rezultatai S. Lozoraičiui nebuvo nuviliantys: kampanijos pradžioje jo populiarumas Lietuvoje, siekęs vos 6 %, per kone du mėnesius pakilo iki 40 %. Vasario 14-ąją vykusius rinkimus laimėjęs A. M. Brazauskas gavo 60,03 % rinkėjų balsų, S. Lozoraitis – 38,28 %. Iš laiko perspektyvos žiūrint, Lozoraičio jaunesniojo rezultatas nebuvo blogas, gal net geresnis, nei buvo galima tikėtis tomis aplinkybėmis, atsižvelgiant ir į tai, kad startinės abiejų kandidatų pozicijos buvo labai skirtingos. Šiandien neįmanoma pasakyti, koks būtų buvęs rinkimų rezultatas S. Lozoraičiui rinkiminę kampaniją pradėjus anksčiau, tačiau drįstame spėti, kad atotrūkis galėjo būti dar mažesnis.

Kokia būtų buvusi „Lozoraičio Lietuva“? Ir vėl, lieka tik spėlioti. Tikrai galime pasakyti tik tiek, kad ji neabejotinai būtų skirtinga nuo „Brazausko Lietuvos“. Aišku ir tai, kad reformos Lietuvoje būtų prasidėjusios anksčiau, vykusios sparčiau, jas būtų vykdžiusi kita komanda. Ar tai garantavo reformų sėkmę? Nebūtinai, šiandien ir į šį klausimą atsakymas gali būti tik hipotetinis. „Idealistai“ galėjo patirti nesėkmę, kita vertus, neatmestina, kad plačius tarptautinius ryšius turėjusio Lozoraičio komandoje galėjo atsirasti ir lietuviškasis Balcerowiczius... Beje, Lozoraitis jaunesnysis, jei reikėjo, galėjo būti ne tik vizionieriumi, bet ir pragmatiku.

Užuot spėlioję, prisiminkime, kad 1998-aisiais prezidento rinkimus Lietuvoje laimėjo JAV lietuvis Valdas Adamkus (2004 m. perrinktas antrai kadencijai). 1999 m. Latvijos prezidente tapo Kanados latvė Vaira Vykė-Freiberga (2003 m. perrinkta antrai kadencijai); 2006–2016 m. Estijos prezidento pareigas ėjo Švedijoje gimęs, JAV gyvenęs Tomas Hendrikas Ilvesas. Visi trys buvo gana sėkmingi valstybių vadovai, jiems einant prezidento pareigas Baltijos valstybės sparčiai žengė pažangos keliu. V. Adamkus, beje, laikomas populiariausiu Lietuvos prezidentu atkūrus nepriklausomybę. Tad drįstume teigti, jei susitvarkė V. Adamkus, V. Vykė-Freiberga ir T. H. Ilvesas, būtų susitvarkęs ir S. Lozoraitis.

5. Kokią įtaką Lozoraičių šeima turėjo Lietuvos tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui?

Apie tokią įtaką galima kalbėti remiantis Lozoraičio jaunesniojo pavyzdžiu. Kaip jau buvo minėta, jis buvo labai dinamiškas, greitos reakcijos, mokėjęs ir mėgęs bendrauti ne tik su politikais ir diplomatais, ne mažiau svarbu, ir su žiniasklaidos atstovais. Kalbant apie šalies įvaizdžio formavimą, tai nepaprastai svarbi diplomatui savybė. Atgimimo epochos pradžioje, kai Lietuvos vardas buvo minimas pirmuose didžiosios pasaulio spaudos puslapiuose, Vakarų pasaulis neturėjo objektyvios informacijos apie Lietuvos padėtį, jos kovą su Maskva dėl nepriklausomybės susigrąžinimo. Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas tarp Vakarų intelektualų net buvo tapęs žavėjimosi objektu. Net ir po 1991 m. sausio 13-osios įvykių Lietuvoje. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvai žūtbūt buvo reikalingi asmenys, galėję pristatyti Vakarų šalims Lietuvos laisvės siekį, paaiškinti jos žmonių motyvaciją, demaskuoti Kremliaus manipuliacijas. Vienas efektyviausių kovų su Maskvos propaganda karių ir buvo Lozoraitis jaunesnysis, tais sudėtingais laikais tapęs dažnu svečiu JAV televizijos ir radijo laidose. Užsienio žiniasklaidai interviu jis duodavo anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų ir italų kalbomis! Lozoraičio jaunesniojo pasisakymai pasižymėjo įžvalgumu, nuoseklumu ir geru humoro jausmu. Net ir diskutuodamas su SSRS ambasados Vašingtone atstovais ar SSRS prezidento M. Gorbačiovo gerbėjais Vakaruose, Lozoraitis jaunesnysis išlikdavo ramus ir įtaigus. Lietuvos laisvės siekius JAV ir kitų Vakarų valstybių auditorijai aiškino ne šiaip koks Rytų Europos separatistas, o inteligentiškos išvaizdos žmogus, atstovavęs tokioms pat kaip ir jų vertybėms. Tiek Lietuvos, tiek užsienio ekspertų vertinimu, Lietuvai labai pasisekė tokiu atsakingu metu Vašingtone turėti ambasadorių, sugebėjusį užkariauti JAV ir kitų Vakarų valstybių žmonių simpatijas.

S. ir K. Lozoraičiai turėjo ir dar vieną slaptą ginklą kovoje su Lietuvos nepriklausomybės priešininkais – savo elegantiškąsias žmonas Danielą D’Ercole ir Giovanną Pignatelli. Abi jos visuomet rėmė savo vyrus, abi mylėjo Lietuvą, abi turėjo plačių ryšių, kurie labai pasitarnavo Lietuvai. Danielos ir Giovannos pastangomis Lietuva Italijoje ir JAV įgijo nemažai nuoširdžių, neretai ir labai įtakingų draugų, atvėrusių jų vyrams duris, kurios kitais atvejais jiems būtų likusios uždarytos; abi padėjo savo vyrams pristatyti Lietuvą pasauliui kaip demokratijos ir pažangos keliu sparčiai žengiančią valstybę.

***

Kovo 14 d. – balandžio 29 d. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centre veikė ekspozicija „Lietuva yra. diplomatai Lozoraičiai dėl Nepriklausomybės“, kurioje eksponuoti leidiniai iš šeimos bibliotekos, atskleidžiantys diplomatų atsidavimą Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimo kelyje. Kartu bibliotekoje organizuota diskusija apie diplomatijos svarbą formuojant tautos tapatybę ir istoriją su Kovo 11-osios Akto signataru, diplomatu Algirdu Saudargu, istorike Vilma Akmenyte-Ruzgiene ir Dalia Bukelevičiūte. Gegužės 6 d. atverta antroji ekspozicijų serijos dalis, „Diplomatų Lozoraičių šeimos moterys“, pasakojanti apie Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės visuomeninę veiklą moterų teisių ir pedagogikos srityje,  Danielos D’Ercole-Lozoraitienės meilę Lietuvai – jos antrajai tėvynei, bei žinomos italų restauravimo profesionalės Giovannos Pignatelli-Lozoraitis ryšį su Roma ir Lietuva. Ekspozicijos pristatyme organizuota diskusija apie Lozoraičių šeimos moterų indėlį Lietuvos diplomatijoje su istorike Daina Lozoraitis, Kazio Lozoraičio ir Giovannos Pignatelli-Lozoraitis dukra, dailės istorikė ir parodų kuratore, dr. Giedre Jankevičiūte ir Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslininke Asta Petraitytė-Briedienė. O rugpjūčio 1 d. atidaryta trečioji ekspozicijų serijos dalis „Vilties Prezidentas Stasys Lozoraitis“, nužyminti 1993 m. vykusius pirmuosius nepriklausomos Lietuvos prezidento rinkimus, kuriuose nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis jaunesnysis varžėsi su kitai pasaulėžiūrai atstovaujančiu Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininku Algirdu Brazausku. Rugsėjo 26 d. ekspoziciją „Vilties Prezidentas Stasys Lozoraitis“ papildė interaktyvi ekspozicijos dalis – „Diplomatų Lozoraičių metinių minėjimo vizualiniai konceptai“, kviečianti lankytojus praplėsti savo žinias apie diplomatų Lozoraičių šeimos nuveiktus darbus Lietuvai bei virtualiai pabūti Lozoraičių šeimos narių darbo kabinete, Romoje.

Spalio 22 d. Nacionalinėje bibliotekoje vyko filmo „Vilties Prezidentas“ peržiūra su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu.

Ketvirtoji ekspozicijos dalis „Diplomatų Lozoraičių šeimos biblioteka“ atveriama jau rytoj, lapkričio 13 d.

Kviečiame apsilankyti!