2025 m. vasario 27 d.

Romantikas Frédéricas Chopinas ir jo amžininkai Lietuvoje

Lietuvos nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykla (508 kab.) kviečia apsilankyti ir apžiūrėti specialiai F. Chopinui ir jį su Lietuva jungiantiems kūrėjams – S. Moniuszkai ir A. Mickevičiui skirtą ekspoziciją, kurioje rasite ne tik knygų anglų, lietuvių ir kitomis kalbomis, bet ir baladžių, ,,Lietuviškos dainos“, kitų kūrinių natų bei F. Chopino kūrinių vinilinių garso plokštelių.

XVIII a. pab.–XIX a. I pusė, Europoje – romantizmas, karų, sukilimų, politinių suiručių metas, mene ir kultūroje gręžiamas žvilgsnis į žmogaus pasąmonę, jausmus, vidinį pasaulį, emocijas, visa tai, kas yra priešinga klasikinei simetrijai, aiškumui, logikai ir kas reprezentuoja fantaziją, laisvę, iracionalią prigimties dalį, epochos istorinio vyksmo dvasią.

Būtent šioje epochoje 1810 m. kovo 1 d., vos prieš 215 metų, Lenkijoje, Želiaziova Volios dvare netoli Varšuvos, prieš lapkričio sukilimą (1830 m.) ir didžiąją migraciją (1831 m.) gimė Frédéricas François Chopinas (Fryderyk Franciszek Chopin) kartu su mums taip pat svarbiu Stanisławu Moniuszka (1819–1872). F. Chopinas laikomas lenkų nacionalinės muzikos klasiku. Kaip lenkų muzikos kritikas Władysławas Wiślickis yra pasakęs: kartu su S. Moniuszka F. Chopinas yra nacionalinės lenkų muzikos ,,arkangelai“, o žvelgiant iš pasaulinės perspektyvos – vienas svarbiausių kompozitorių romantikų ne tik lenkų, bet ir visuotinėje muzikos istorijoje.

F. Chopinas laikomas vienu didžiausių romantizmo epochos kompozitorių ir pianistu – genijumi, pedagogu, vaikystėje buvo anksti įvardytas kaip vunderkindas. Chopinas kompozicijos amato mokėsi pas J. Elsnerį (Józef Elsner,1769–1854), bet kaip pianistas atlikėjas pagrindus gavo dar ir iš šeimos – iš esmės kaip atlikėjas jis buvo savamokslis. Šis genijumi jau anksti pramintas žmogus, kitaip nei jo amžininkas Ferenzas Lisztas (1811–1886), besimaudęs dėmesio spinduliuose, pasižymėjo dideliu intravertiškumu, grodavo daugiausia tamsoje, specialiai tam užpūsdavo žvakes grojimo metu, teikdamas pirmenybę nebūti dėmesio centre. Būdamas suaugęs, sugrojo tik apie 30 viešų pasirodymų. Kentėjo nuo scenos baimės ir yra savo draugui F. Lisztui pasakęs: ,,Aš netinku kaip atlikėjas koncertams, esu tas, kurį publika glumina.“ Jis teikė pirmenybę groti draugams, mažame būrelyje.

Chopinas artimai bičiuliavosi ir bendravo su kitomis XIX a. romantizmo muzikos figūromis – R. Schumannu, ypač su F. Lisztu. Mąstydami apie ryšius su Lietuva, ne iš karto randame sąsajas, nors jų su Chopinu tikrai būta. Intriguoja mažai žinomas faktas, kad kompozitorius yra parašęs netgi kūrinį vokalui su fortepijono pritarimu – ,,Lietuviška daina“ (Piosnka litewska [Op. 74 No. 16] (WN 38), kuri, nors ir turi tipinį lietuvių liaudies dainoms būdingą siužetą apie gėlių vainiko pametimą, paties F. Chopino nebuvo bandyta atvaizduoti ar stilizuoti lietuvių liaudies muziką, su kuria jis, kitaip negu su lenkiška, nebuvo nuosekliai susipažinęs.

Viena ryškesnių sąsajų su Lietuva – F. Chopino įtaka S. Moniuszkai. Pastarasis žinojo ir ypač vertino F. Chopino muziką. Nors jie greičiausiai tiesiogiai nesimatė, muzikos istorijoje yra lyginami tarpusavyje dėl vaidmens, kurį sukūrė muzikinėje istorijoje. S. Moniuszka buvo laikomas F. Chopino pradėtų darbų tęsėju, lenkiškos dvasios, jautrumo ir identiteto bendražygiu. S. Moniuszka svarbią gyvenimo dalį brendo kaip kūrėjas ir sukūrė kūrinių Lietuvoje, lietuviška tematika (kantatos ,,Milda“, ,,Nijolė“; 4 ,,Aušros vartų litanijos“ ir kt.). Dar ypatingesnis, abiem, tiek lietuvių, tiek lenkų tautoms save priskyręs A. Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798–1855) buvo artimas F. Chopino bičiulis, su kuriuo kitaip nei su kitais F. Chopinas palaikė itin artimą ryšį praktiškai visą gyvenimą. A. Mickevičius, vedamas analogiškų kaip ir F. Chopinui politinių aplinkybių, nuo 1832 m. atvykęs į Paryžių susidraugavo su kompozitoriumi, kuris tapo jo artimiausiu draugu gyvenant Paryžiuje ir vėliau, visam gyvenimui. Yra žinomas faktas, kad 1848–1949-ųjų žiemą F. Chopinas savo paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais atvyko aplankyti sergančio tautiečio ir savo fortepijono muzika apraminti poeto nervų. Prieš tai F. Chopinas, inspiruotas A. Mickevičiaus baladžių (,,Baladės ir romansai“), sukūrė savo keturias garsiąsias balades, kurios muzikologų dėmesio sulaukė ir buvo lyginamos tarpusavyje su rašytojo baladėmis įvairiais aspektais.

To meto emigravusios bendruomenės savimonėje buvo ryškūs ,,našlaitystės“, ,,piligrimystės“, trėmimo, atitolimo nuo šaknų, egzodo motyvai. Ši savimonė buvo itin aktuali F. Chopino klausytojams, Lenkijos patriotams, kosmopolitams paryžiečiams. F. Chopinas galėjo justi, kad vien šokių muzika negali išreikšti visko, ką jis norėjo kaip lenkų muzikantas išreikšti. Regis, F. Chopinui tokius jausmus, kuriuos pats išgyveno ir bendruomenė, geriausiai perteikė A. Mickevičiaus poezija. Abu kūrėjai išgyveno tuos pačius sunkumus – epochos tragiškumo, fatališkumo, nostalgijos, jautimosi svetimu momentus ir išreiškė savo priemonėmis istorijos atgarsius taikliai, kaip veidrodis, atspindėdami visuotinę savimonę, kas per žodį, o kas per garsą. F. Chopinas tiek savo laikotarpiu, tiek iki šių dienų, būdamas pianistų atlikėjų repertuaro dalis, įvardijamas kaip kūrėjas, atliepęs lenkų nacionalinę dvasią, charakterį, kurio muzikoje ryškus ritminis pradas, stuburas, orumas, bet pianisto D. Barenboimo žodžiais: ,,Jis niekada netampa militaristinis, maršinis, kaip kitoje muzikoje.“ Lenkų ir apskritai tradicinė muzika, iš kurios sėmėsi įkvėpimo, turi savybę būti laisva, nesudėliota į rėmus, būtent tai, ką F. Chopinas turėjo giliai savo širdyje, reprezentuodamas per muziką.

Nors A. Mickevičiaus baladės, įkvėpusios F. Chopiną, buvo parašytos dar iki didžiosios migracijos – susvetimėjimo, nostalgijos, bejėgiškumo, fatališkumo vaizdiniai baladžių siužetuose buvo esminiai ir tolesnėje kūryboje. Verta prisiminti, kad A. Mickevičiaus kūrinių rinkinys „Baladės ir romansai“ buvo išleistas 1822 m. Vilniuje kaip pirmojo „Poezijos“ tomo dalis. ,,Baladės ir romansai“ laikomos lenkų romantizmo manifestu, o jo išleidimo data – šios lenkų literatūros ir meno epochos pradžia.

Muzikos ir vizualiųjų menų skaityklos (V a., 508 kab.) darbo laikas – pirmadienį–penktadienį 8–21 val., šeštadienį–sekmadienį 10–18 val.

Kviečiame!