2025 m. spalio 13 d.

Nobelio literatūros premijos laureatas László Krasznahorkai: „Žmonės, kurie neskaito, yra pavojingi literatūrai“

Švedijos akademija 2025 m. Nobelio literatūros premiją skyrė vengrų autoriui László Krasznahorkai už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptinio teroro įkarštyje dar kartą patvirtina meno galią. Akademija jį pavadino „literatūrine sensacija“. Laureatas gaus aukso medalį, diplomą ir 11 mln. Švedijos kronų (apie 1 mln. eurų) piniginę premiją. Premijos tradiciškai bus įteiktos gruodžio 10 dieną, minint Alfredo Nobelio mirties metines, Stokholme.

László Krasznahorkai: kas jis toks?

László Krasznahorkai gimė 1954 m. sausio 5 d. Diulos mieste, Vengrijoje. Užaugo vidurinės klasės žydų šeimoje. Studijavo teisę ir vėliau – vengrų kalbą bei literatūrą Budapešte. Išgarsėjo 9-ajame dešimtmetyje kaip rašytojas, kurio kūryba jungia filosofinę refleksiją, katastrofos nuojautą ir poetinį tikslumą. Jis įkvėpimo sėmėsi iš savo patirties komunizmo laikais ir ilgų kelionių, į kurias leidosi po to, kai 1987 m. persikėlė į Vakarų Berlyną. Jo kūryboje dažnai veikia personažai, stovintys ant pasaulio griūties slenksčio, – jie ieško prasmės, tvarkos ar dvasinio išsigelbėjimo pasaulyje, kuriame viešpatauja chaosas.

71 metų vengrų rašytojas László Krasznahorkai – vienas įtakingiausių šiuolaikinės Europos literatūros kūrėjų, garsėjantis tankiu, hipnotizuojančiu stiliumi ir pasaulio griūties vizijomis. Jo prozoje maišosi egzistencinis nerimas, ironija ir juodasis humoras. L. Krasznahorkai kūriniuose žmogus dažnai atsiduria tarp tvarkos ir chaoso, bandydamas išsaugoti vidinį orumą apokaliptinės sumaišties akivaizdoje. Rašytojas garsėja ilgomis, vingiuotomis sakinių struktūromis, kuriose beveik nėra taškų. Tai kuria įtaigų, tarsi be kvėpavimo pasakojimo ritmą. Dėl šio stiliaus jis kartais vadinamas „nesibaigiančio sakinio meistru“. Pats L. Krasznahorkai savo stilių yra apibūdinęs kaip „iki beprotybės ištirtą realybę“.

Kadaise amerikiečių meno kritikės ir eseistės Susan Sontag pavadintas „apokalipsės meistru“, László Krasznahorkai, be romanų „Šėtoniškas tango“ (1985 m.), „Priešinimosi melancholija“ (1989 m.), „Karas & Karas“ (1999 m., postmoderni aliuzija į Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“, tam tikra apokaliptinė jo parafrazė), „Barono Wenckheimo sugrįžimas“ (2016 m.), yra parašęs ir smulkesnės prozos: „Paskutinis vilkas“ (2009 m.), „Žvėris tūno viduje“ (2010 m.), išleido apsakymų rinkinį „Ten vaikščiojo Seiobo“ (2008 m.). Vienas naujausių rašytojo darbų – vienu sakiniu per šimtą puslapių itin subtiliai sukurtu ritmu parašyta apysaka „Maži rūmų darbai“ (2024 m.).

Adaptacijos, pripažinimas, aidas Lietuvoje

László Krasznahorkai kūryba yra išversta į 18 pasaulio kalbų. Turime ir du romanus lietuviškai (iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis, išleido leidykla „Kitos knygos“). Jeigu dar neskaitėte, galite užsisakyti per didžiausią bibliotekų sistemą Lietuvoje, vienijančią daugiau kaip 1 200 bibliotekų, www.ibiblioteka.lt. Ten pat rasite ir 19 straipsnių bei interviu apie laureatą ir jo kūrybą, abiejų lietuvių kalba išleistų romanų („Šėtoniškas tango“ ir „Priešinimosi melancholija“) garso įrašus.

Pagal jo kūrybą sukurti šeši meniniai filmai (visų režisierius Béla Tarras), pastatyta opera. Nobelio premijos laureato kūryba įkvėpė ir naujausią Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį „Priešinimosi melancholija“, kurį režisavo jaunosios kartos kūrėjas Adomas Juška.

Citatų Galia

Pasisakymas apie premiją

Sužinojęs apie Nobelio premiją, L. Krasznahorkai išreiškė nevienareikšmes emocijas: „Esu labai laimingas, ramus ir kartu labai nervingas.“

Politiškai aštrus

Nepaisydamas ministro pirmininko Viktoro Orbano sveikinimų, rašytojas pabrėžė savo, kaip laisvo kūrėjo, poziciją: „Aš visada priešinsiuosi jūsų politiniams veiksmams ir idėjoms. Aš ir toliau esu laisvas rašytojas.“

Apie grėsmes literatūrai

Svarbiausia L. Krasznahorkai žinia kalbant apie knygų ateitį:

„Įrenginiai nėra pavojingi literatūrai. Žmonės gali būti pavojingi literatūrai. Pavyzdžiui, žmonės, kurie neskaito.“

Ši citata puikiai apibendrina laureato esmę: jo kūryba – tai ne tik meno apokaliptinis atspindys, bet ir aštrus raginimas skaityti, mąstyti ir išsaugoti vidinį orumą chaoso akivaizdoje.