2025 m. spalio 23 d.

Metų knygos paaugliams autorė Aušrinė Tilindė: „Siaubo žanras gali būti jautrus ir prasmingas“

Šiais metais akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ jaunieji skaitytojai Paauglių kategorijoje laureate išrinko rašytojos Aušrinės Tilindės ir iliustruotojos Robertos Railaitės knygą „Šiurpnakčio istorijos“. Nors siaubo žanras vaikų ir paauglių literatūroje vis dar laikomas iššūkiu, Aušrinė įrodo, kad jis gali būti jautrus, prasmingas ir labai paveikus.

„Šiurpnakčio istorijos“ – tai dvylika tarpusavyje persipinančių šiuolaikinių siaubo pasakojimų jauniesiems paaugliams. Knyga ne tik šiurpina skaitytoją, bet ir padeda saugiai tyrinėti savo baimes, kviečia susimąstyti apie draugystę, atsakomybę, ribas ir silpnybes, apie ryžtą pavojaus akivaizdoje, kelia klausimus, ar tikrai turėtume bijoti antgamtiškų reiškinių? O gal tikrasis siaubas slepiasi mūsų pačių pasirinkimuose ir veiksmuose?, – knygą pristato akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ knygų atrankos ir vertinimo ekspertų komisijos narė, prozininkė, vaikų ir paauglių knygų autorė Kotryna Zylė.

Šiame pokalbyje – apie kūrybinį kelią, skaitytoją bei kritikę dukrą, ir nuoširdumą, kuris svarbiausias kalbantis su jaunaisiais skaitytojais.

Neretai apie paauglius kalbame kaip apie vieną išrankiausių skaitytojų grupių. Ar Jums sunku jiems rašyti?

Taip, manau, kad rašyti paaugliams iš tiesų nelengva. Gal net nesitikėjau, kad tai bus taip sudėtinga. Nors jie tikrai skaito, visgi kyla klausimas – ką skaito? Parašiusi siaubo žanro knygą supratau, kad visai netyčia pataikiau į svarbią nišą – tarp vaikų literatūros, kaip, pavyzdžiui, Astrid Lindgren kūriniai ar nuotykių knygos, ir suaugusiųjų ar vadinamosios young adults literatūros, kuriai iš pradžių paaugliai dar nebūna pribrendę. Siaubo žanras gali būti patrauklus – jis intriguoja. Ir jeigu tokiame pasakojime atsiranda vertybinių klausimų, tai gali būti labai paveiku. Džiaugiuosi, kad „Šiurpnakčio istorijas“ skaitė įvairaus amžiaus vaikai ir paaugliai, knyga atrado savo auditoriją.

Kaip atradote siaubo žanrą kaip tą, kurio trūksta paaugliams?

Dukros dėka. Ji nuo mažens buvo didelė siaubo knygų gerbėja – būdama aštuonerių jau buvo perskaičiusi beveik viską, ką Lietuvoje tuo metu galėjome rasti. Vėliau ėmė skaityti knygas anglų kalba, bet kartu pradėjo ir manęs prašyti, kad sukurčiau jai naujų, savo istorijų. Taip gimė ne vienas siaubo pasakojimas, kol galiausiai nusprendžiau juos visus sudėti į knygą.

Vis dėlto pagrindinė motyvacija buvo mano pačios didelis noras pabandyti iliustruoti knygą. Todėl teikdama knygą leidyklos „Alma littera“ vaikų ir jaunimo literatūros konkursui, siunčiau ją su savo iliustracijomis. Visgi jos galų gale į knygą nepateko, tačiau turiu alternatyvius knygos piešinius, kurie man labai brangūs. Juos rodau susitikimuose su skaitytojais. Parodau, kaip piešiau būdama šešiolikos – labai paprastai, tarsi pradinukė – ir kaip piešiu dabar, po dvidešimties metų. Viską išmokau pati, tai – mano žinutė vaikams: jeigu šiandien jums kas nors nesiseka, tai dar nereiškia, kad nepavyks ateityje. Visko išmokstama.

Tad pirmoji skaitytoja buvo dukra? Ar ji įsitraukė į rašymo procesą?

Taip, ir labai rimta kritikė. Man tai be galo svarbu ir džiugu, nes suprantu, kad ji auga. Ir jei rašysiu tik jaunesnio amžiaus vaikams, kuriuo nors metu jai bus nebeįdomu. Tačiau dabar ji labai įsitraukusi. Ji daug skaito, turi platų žodyną, pastebi ne tik praleistą kablelį, bet ir pateikia redakcinių pastabų pačiai istorijai. Stebiu jos reakcijas skaitymo metu, tai padeda suprasti, kaip tekstas veikia, kas įtraukia, o kas ne.

Kokia buvo Jūsų reakcija pamačius Robertos Railaitės kurtas iliustracijas?

Pirmąją iliustraciją Roberta piešė savarankiškai, be mano dalyvavimo kūrybiniame procese, pamačiusi buvau gerąja prasme šokiruota. Tikėjausi visai kitokio stiliaus, galbūt kažko abstraktesnio, todėl anime stilistika buvo visiška staigmena. Buvau maloniai nustebinta – iliustracijos patiko, o ir siaubo žanrui jos pasirodė itin tinkamos. Esu labai dėkinga Robertai ir džiaugiuosi šiuo bendradarbiavimu. Manau, kad Lietuvoje tokio tipo iliustracijos dar ganėtinai naujos, ypač literatūroje vaikams ir paaugliams. Vėliau su Roberta kartu tarėmės, kurias knygos scenas reikėtų iliustruoti. Tai buvo labai sklandus ir kūrybiškas procesas. 

Atrodo, kad siaubo žanro knygose įtampos konstravimas yra itin sudėtingas, reikalaujantis iš autoriaus meistrystės. Ar visgi tai laisvos kūrybos rezultatas?

Nemažai kritikos iš literatūros lauko profesionalų sulaukiau būtent dėl to, kad nepasinaudojau tradicinėmis rašymo technikomis. Tačiau, ar tikrai visiems reikia naudoti vienodus šablonus? Juk tokiais atvejais tekstai ima panašėti. „Šiurpnakčio istorijas“ rašiau labai nuoširdžiai, be iš anksto suplanuotų struktūrų ar schemų, kaip reikėtų teisingai sukurti siaubo atmosferą. Aš rašau labai vizualiai, viską matau lyg kine. Vaizdai tiesiog bėga prieš akis, todėl rašymas tampa tarsi lenktynės su vaizduote. Labai skubu viską užrašyti, nes man pačiai įdomu, kas bus toliau.

Kaip ir kada pradėjote rašyti? Kaip rašymą derinote su teisininkės darbu?

Teisininkės darbas taip pat susijęs su rašymu, nors tai visai kitokio pobūdžio tekstai. Kūrybiškai rašyti pradėjau dar vaikystėje. Pirmąją savo knygą parašiau antroje klasėje spausdintinėmis raidėmis. Kadangi mokiausi labai gerai, įstojau į teisę ir ilgą laiką dirbau teisme. Darbas buvo prasmingas, bet jaučiau, kad mano kalba po truputį skursta. Kai palikau teismą ir su vyru įkūrėme savo verslą, vėl pradėjau rašyti. Norėjau išlaikyti gebėjimą rašyti prozą, išsaugoti turtingesnį, gyvesnį žodyną. Taip prieš penkerius metus pasirodė pirmoji knyga suaugusiesiems, o vėliau visai netikėtai atsidūriau vaikų literatūroje. Šiandien rašymas man – hobis. Man svarbu, kad rašymas netaptų prievole, noriu išsaugoti kūrybinę laisvę.

Kaip atrodo Jūsų rašymo procesas?
Esu įpratusi dirbti struktūruotai. Kai turiu idėją, rašau kasdien – bent po valandą ar dvi, esu nusistačiusi sau minimalią žodžių ribą. Rašymo procesas man labai įtraukiantis, dažnai atsiduriu tarsi transo būsenoje. Ilgiausiai užtrunka pats idėjos brandinimas, nes reikia tokios, kuri įtrauktų skaitytoją, iš kurios išsivystytų siužetas. Kai dėl jos apsisprendžiu, susidėlioju planą, bet jis dažnai keičiasi rašymo metu ir man pačiai labai įdomu stebėti, kur viskas nuves. Rašydama knygą „Dvylika kruvinų plunksnų“ buvau taip įsitraukusi, kad parašiau ją per mėnesį. Taip įsijaučiau, jog atrodė, kad rašau ir skaitau ne savo, o kažkieno kitą knygą.

Ką Jums reiškia akcijos „Metų knygos rinkimai“ apdovanojimas?

Šis apdovanojimas man labai svarbus. Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje rašytojų nėra daug, o knygų tiražai – nedideli. Todėl bet koks įvertinimas, ypač kai rašymas daugeliui mūsų yra tik papildoma veikla, už kurią negauname didelio atlygio, tampa itin reikšmingu pripažinimu.

Tiesą sakant, visiškai nesitikėjau būti nominuota. O vėliau, kol vyko balsavimas, buvo daug malonaus jaudulio – kai balsuoja skaitytojai, niekada negali žinoti, kuo viskas baigsis. Labai džiaugiuosi, kad mano knygą įvertino ir lemiamą balsą akcijoje turėjo būtent skaitytojai.

Kaip atrodo Jūsų susitikimai su skaitytojais? 

Susitikimai su skaitytojais pareikalauja išmonės. Bendrauti tiesiogiai nėra lengva – kai jų ko nors paklausi, dažnai tyli, nekelia rankų, nors matai, kad jiems įdomu. Tad teko sugalvoti būdų, kaip juos įtraukti. Vienas iš jų – duoti nusiskenuoti QR kodą, kuris nukreipia į svetainę. Joje jie gali anonimiškai man užduoti klausimus. Tai tikrai pasiteisino, klausimai pasipylė, o paaugliai įsitraukė į bendravimą kur kas aktyviau. Tie susitikimai įkvepia, praturtina, iš jų parsivežu ne tik idėjų, bet ir emocijų.

Visgi pirmiausia vaikai dažnai paklausia… kiek man metų! Tikiu, kad daugelis rašančių vaikams ar paaugliams yra susidūrę su tuo pačiu klausimu. Netgi esu sukūrusi Kahoot viktoriną susitikimams su skaitytojais, ir pirmas jos klausimas būtent apie mano amžių. Tai visada pralinksmina vaikus. Vienas dažniausių klausimų – ar istorijos yra tikros? Per susitikimus net parodau tai įrodančias nuotraukas, pavyzdžiui, iš miško, kuriame mačiau vienaakį meškiną. Istorija apie jį knygoje yra viena populiariausių tarp skaitytojų.

Bendraujant su vaikais ir paaugliais, svarbiausia – geras humoro jausmas. Stengiuosi kalbėti kuo atviriau, artimiau, per juoką, o ne moralizavimą, tuomet atsiranda visiškai kitoks ryšys. Pamenu vieną susitikimą mokykloje, kai į klasę įėjęs berniukas iškart pareiškė: „Aš neskaitau. Man neįdomu“, bet įpusėjus susitikimui jis taip įsitraukė, kad pats ėmė kurti savo istoriją, dalytis mintimis. Tokios akimirkos labai daug reiškia.

Kai matyti „Instagram“, pabaigėte naujos knygos rankraštį. Ar galite daugiau apie ją papasakoti?

Rankraštį pabaigiau jau seniau, tik dabar pasiskelbiau. Pradėjau knygą rašyti dar pernai rugpjūtį – per vieną savaitę parašiau šeštadalį knygos, bet tada atidėjau į šalį ir nebegrįžau. Vėliau pamačiau Lietuvos kultūros tarybos kvietimą teikti paraiškas stipendijoms, nusprendžiau pamėginti ir nusiunčiau tai, ką buvau parašiusi. Sausį paaiškėjo, kad stipendiją gavau ir tai buvo postūmis grįžti prie knygos. Balandį išsiunčiau knygą leidyklai, po redakcinių pastabų šiek tiek taisiau rankraštį, bet ilgiausiai užtruko sprendimas dėl pavadinimo.

Pagal pirminę idėją knyga turėjo vadintis „Senelio batai greituoliai“. Knyga įkvėpta mano tėčio, kuris praėjusią vasarą iškeliavo anapilin. Jis turėjo tokius batus, su kuriais labai daug vaikščiodavo, o paskutinėmis savo dienomis, gavęs juos, netgi buvo pabėgęs iš ligoninės. Tai buvo svarbus motyvas knygoje. Tačiau kai knygos rankraštį nusiunčiau iliustratorei, ji pastebėjo, kad jau yra knyga su panašiu pavadinimu – Ignės Zarambaitės „Stebuklingi senelio batai“. Perskaičiau tą knygą, istorijos visiškai skirtingos, bet buvo panašumų – batai, senelio ir anūko ryšys. Nors mano knyga kitokia, nenorėjau, kad pavadinimas būtų panašus. Tad ilgai sukome galvas šeimoje ir leidykloje, kol mano vyras netikėtai pasiūlė „Po šimts pypkių, seneli!“. Pavadinimas iškart prilipo – smagus, intriguojantis, juolab kad ir senelis knygoje keikiasi tik lietuviškai! Tikrai džiaugiuosi, kad pavyko rasti tinkamą.

Bet tai jau ne siaubo žanro knyga?

Ne, norėjau save išbandyti kitame žanre, parašyti juokingai, pirmuoju asmeniu, ko iki šiol dar nebuvau dariusi. Tai visiškai kitokia knyga – daug humoro, bet ir jautrių temų, istorija pasakojama mažo berniuko akimis. Knygoje kalbu apie senelio ligą – demenciją, taip pat apie tai, kaip berniukas sužino, jog senelis buvo partizanas, nemėgęs ginklų. Mano tėtis nebuvo partizanas, bet labai nemėgo ginklų, man vaikystėje net neleisdavo žaisti su žaisliniais šautuvėliais. Nepaisant tokio nusistatymo, jis buvo labai didelis patriotas. Noriu perduoti vaikams žinutę, kad mes visi galime prisidėti prie laisvės – kiekvienas savaip, kiekvienas toks, koks esame.