2025 m. lapkričio 4 d.

Išleistas mokslo žurnalo „Aktualu rytoj / Relevant Tomorrow“ specialusis numeris

Nacionalinė biblioteka išleido mokslo žurnalo „Aktualu rytoj / Relevant Tomorrow“ specialųjį numerį, skirtą vaizduojamojo meno (tapybos) ir filosofijos sąlyčio taškų paieškoms.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido deimantinės atvirosios prieigos elektroninio periodinio mokslo žurnalo „Aktualu rytoj / Relevant Tomorrow“ ketvirto tomo specialųjį (26) numerį „Monadologiniai kraštovaizdžiai: Leibnizo teorijos atspindžiai filosofijoje ir tapyboje“ / sudarytoja – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos instituto doktorantė Kistijona Čerapaitė.

Numerio pagrindus padėjo 2024 m. kovo 14 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykęs mokslinis simpoziumas „Monadologiniai kraštovaizdžiai: Leibnizo teorijos atspindžiai filosofijoje ir tapyboje“ (organizatorius – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Filosofijos institutas). Pasitelkiant Henriko Čerapo tapybą renginiu buvo siekiama sujungti filosofinę ir menotyrinę perspektyvas, skatinti tarpdisciplininį dialogą tarp metafizikos ir vaizduojamojo meno, idėjos ir vaizdo, mąstymo ir regėjimo.

Pagrindinis numerio klausimas – ar ir, jei taip, kaip Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo monadologija suvokiama kaip tapybinės struktūros metafora?

Numeris pradedamas skiltimi „Nuo redakcijos“, kuriame publikuojamas sudarytojos K. Čerapaitės įžanginis tekstas Įvadas į „Aktualu rytoj“ specialųjį numerį, skirtą Leibnizo teorijos atspindžiams filosofijoje ir tapyboje.

Numerio mokslinė dalis pradedama K. Čerapaitės straipsniu apie G. W. Leibnizo ontologinės estetikos principus, leidžiančius susieti metafizinius ir estetinius jo filosofijos aspektus bei meno kūrinius interpretuoti kaip monadas. Pasitelkus harmonijos, tvarkos ir išraiškingumo sąvokas, glūdinčias G. W. Leibnizo filosofiniame mąstyme, atskleidžiama ir nūdienos Henriko Čerapo kūrybos interpretacija, pabrėžianti tapybą kaip paslėptų monadinių tikrovės struktūrų analizę.

Didelę apmąstymų dalį G. W. Leibnizo filosofijoje sudaro tikrovės struktūrų, arba tam tikros tikrovės architektūros, reflektavimas. Tad Kosto Biliūno straipsnyje plėtojamas H. Čerapo tapyboje atsiveriantis ryšys tarp gamtos struktūrų reprezentavimo ir abstrahavimo. Gretindamas vėlyvojo baroko ir šiuolaikinės H. Čerapo tapybos principus, autorius išryškina metafizinio mąstymo apie gamtą tradiciją. Antai peizažas, net ir toks, kokį vaizduoja H. Čerapo vertikalių ir horizontalių brūkšnių struktūros, tampa leibniziško mąstymo apie harmoniją ir gamtą išraiška.

G. W. Leibnizo filosofijos ir šiuolaikinės tapybos sąveiką konceptualiai papildo Gilles’o Deleuze’o mąstymas, pateikiantis vieną reikšmingiausių G. W. Leibnizo interpretacijų menų sferoje. Ši sąsaja analizuojama Lauros Junutytės-Galvanauskienės straipsnyje, aktualizuojančiame G. W. Leibnizo monadologiją per G. Deleuze’o klostės konceptą. Straipsnyje atskleidžiama, jog plėtojant begalybės, tikrovės daugialypumo ir pasaulio kaip chaosmoso – pasaulio, gebančio apimti daugiasluoksnes sistemas, – sampratas, H. Čerapo tapyba atveria chaoso plotmę, kurioje tvarka ir netvarka tampa to paties proceso aspektais.

Iš G. W. Leibnizo monadologijos ir H. Čerapo tapybos kontekstų sugretinimo kyla klausimas: kaip galima tapybinė monadologija? Į šį klausimą atsakymo ieškoma Agnės Kulbytės straipsnyje, analizuojančiame monadą kaip tapybos supratimo būdą, kurio trajektoriją galima sekti atsižvelgus į Edmundo Husserlio fenomenologiją. Čia monadiškumas išryškėja kaip vidinio patyrimo struktūros konstravimas, kaip mentalinių procesų vizualizacija, o H. Čerapo tapybos kontekste toks žingsnis atveria jo kūrinių plastikos transformacijas ir leidžia jas suvokti kaip mąstymo struktūrų regimybes.

Ši transformacija atskleidžiama kaip tapsmo procesas Kęstučio Šapokos straipsnyje. Autoriaus pagrindinis klausimas: kaip kūryboje išreikšti tikrovę aiškinančius filosofinius konceptus? Jo atsakymams K. Šapoka analizuoja tapybinę strategiją kaip filosofinę paradigmą ir ją išskleidžia pagal filosofinio realizmo tradiciją, t. y. pagal Alfredo Northo Whiteheado proceso filosofijos prizmę. Taip atskleidžiamas H. Čerapo procesinis konceptualumas – tapyba kaip mąstymo būdas, grindžiamas nuolatinės kaitos ir tapsmo principais.

Numerį užbaigia A. Kulbytės interviu su H. Čerapu. Interviu leitmotyvu pasirinktas H. Čerapo paveikslo pavadinimas „Šalia pagrindinės linijos“ (2022) provokuoja tapytojo pasakojimą apie kūrybos užmojus ir leidžia nujausti jo giluminį intelektualinį potencialą bei sekti dvasinės rezignacijos nuotaikų kupiną autobiografinį išsisakymą.

Numeris prisideda prie tarpdisciplininio filosofijos ir šiuolaikinio meno dialogo plėtros. Taip pat jis tęsia žurnalo „Aktualu rytoj / Relevant Tomorrow“ specialiųjų numerių leidybą. Tai – antrasis žurnalo specialusis numeris, pirmasis skirtas XIX–XXI amžiaus Vilniui.

Kviečiame specialųjį numerį „Monadologiniai kraštovaizdžiai: Leibnizo teorijos atspindžiai filosofijoje ir tapyboje“ skaityti ir dalintis su kitais. Elektroninę žurnalo versiją ›

Nacionalinė biblioteka maloniai kviečia autorius teikti skelbti darbus žurnalui „Aktualu rytoj / Relevant Tomorrow“, kurio per metus išleidžiami du numeriai.