2025 m. lapkričio 13 d.

Nuo kanceliaristės iki ambasadorės. Moterys Lietuvos diplomatijoje

Šiemet lapkričio 7 d. jau 107-ąjį kartą minima Lietuvos diplomato diena, kurios minėjimas neaplenkė ir Nacionalinės bibliotekos.

Nuo 1918 m. Užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos atstovybių duris visame pasaulyje varstė žymūs Lietuvos  diplomatai Jurgis Šaulys, Petras Klimas, Stasys Lozoraitis vyresnysis, jo sūnūs broliai Lozoraičiai ir kiti. Tačiau nuo pat diplomatinės tarnybos sukūrimo pradžios Lietuvai tarnavo ir daugybė garsių bei ligi šiol nepakankamai išgarsintų Lietuvos moterų. Iš pradžių jos apsiimdavo antrinių arba tretinių vaidmenų, bet ilgainiui prasiskindavo kelią ir iki pačių aukščiausių diplomatinių pozicijų. Kuo jos vardu, kokios buvo jų darbo sąlygos ir kaip viskas pasikeitė nuo tarpukario, lapkričio 11 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pasakojo istorikė dr. Vilma Bukaitė.

Paskaitoje „Moterys Lietuvos diplomatijoje: nuo kanceliaristės iki ambasadorės, 1918–1994 m.“ dr. Vilma Bukaitė pabrėžė, kad nepaisant Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose įgyto išsilavinimo bei mokėtų kalbų, pirmieji moterų darbai Užsienio reikalų ministerijoje buvo techniniai: redagavimas, vertimas, stenografavimas, šifravimas ir kt. Tarp pačių pirmųjų Ministerijos darbuotojų buvo Valerija Čiurlionytė, Sofija Jokubauskaitė, Juzefa Zaleskienė ir Vincenta Matulaitytė, dirbusios ir vadovavusios Spaudos biurui. Dauguma jų buvo kilusios iš kilmingų šeimų.

Anot V. Bukaitės, nors į darbo gretas anksti įsileidusi moteris Lietuvos URM išsiskyrė iš kai kurių kitų konservatyvesnių to meto Europos šalių, tuo metu vyravusios nuostatos ilgam užkirto kelią darbuotojoms suteikti diplomatinius rangus. Vieną pirmųjų tarpukario laikotarpio darbuotoją Juzefą Zaleskienę pirmasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras yra už nugaros vadindavęs „sena kikimara“.

Per dvidešimtį nepriklausomybės metų moterų karjeros perspektyvos diplomatinėje tarnyboje išliko labai ribotos. Tiek dėl diplomatinio darbo ministerijoje, tiek siekiant išvykti dirbti Lietuvos pasiuntinybėse moterys konkuravo užimti vietas, pirmiausia skirtas jauniems, ką tik studijas baigusiems vyrams. Tarpukario laikotarpiu, ko gero, labiausiai išsiskyrė Sofija Kymantienė-Čiurlionienė, 1929 m. deleguota į Tautų Sąjungą, ir žvalgė Marcelė Kubiliūtė, tapusi viena pirmųjų pirmos klasės sekretorių 1938 m. ir darbą ministerijoje derinusi su slaptomis žvalgybinėmis užduotimis.

Žymesnės diplomatinį darbą dirbusios ar kitaip įvairiose srityse Lietuvai atstovavusios moterys Magdalena Avietėnaitė, Elena Barščiauskaitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė taip pat aktyviai dalyvavo ir visuomenių organizacijų veikloje, rūpinosi lituanistine spauda, pedagogika, kūrė literatūrą – visokeriopai mėgindamos išpildyti ambicijas ir atliepti asmeninius įsitikinimus.

V. Bukaitė pažymėjo, kad ministerijoje nemažai santuokų sukurta būtent tarp kolegų. Pavyzdžiui, Petras Klimas vedė ilgametę URM darbuotoją, archyvo vedėją Birutę Mėginaitę. Aukšto rango diplomatų vyrų žmonos ir turėjo išskirtines galimybes veikti diplomatijos užkulisiuose, ne tik rūpindamosi ūkiu, bet ir padėdamos vyrams spręsti keblius klausimus, o svarbiausia, megzdamos tarpusavio ryšius su kitų šalių diplomatų šeimomis.

1940 m. kaip tik moterų kolektyvas, istorikų nelaimei, siekė sunaikinti arba pogrindin perduoti kuo daugiau Slaptojo archyvo dokumentų, kol jų nespėjo perimti sovietai. Dauguma URM darbuotojų buvo atleisti. Kaip ir vyrams, dėl išsilavinimo, kalbų mokėjimo ir šeiminių ryšių kai kurioms moterims pavyko išvykti ir įsitraukti į išeivijos visuomenines veiklas. Kitoms taip pat grėsė represijos, kalėjimas, tremtis.

Praėjus pusšimčiui metų, po nepriklausomybės atkūrimo, kaip pažymi V. Bukaitė, pirmosios moterų Užsienio reikalų ministerijų užimtos pareigos ir vėl buvo susijusios beveik išimtinai su raštvedyba, tačiau netrukus pasirodė ir pirmieji aukštesnio rango paskyrimai. Pirmąja Lietuvos Respublikos laikinąja reikalų patikėtine 1993 m. tapo literatūros kritikė ir vertėja Ugnė Karvelis, 1995 m. paskirta ambasadore prie UNESCO. Būsimoji Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė 1993–1994 m. vadovavo Laisvosios prekybos sutarties su Europos Sąjunga deryboms, o 1994 m. paskirta nepaprastąja pasiuntine ir įgaliotąja ministre.

Šiandien daugiau nei pusė diplomatinės tarnybos darbuotojų yra moterys. Jau per pirmus porą dešimtmečių tarptautinių santykių kūrime dalyvavusių moterų, pirmosios Lietuvos ambasadorės Halinos Kobeckaitės, ambasadorės Sigutės Jakštonytės ir kitų, indėlis jau yra „istorinis faktas“, kaip renginyje juokavo pati H. Kobeckaitė.