2026 m. balandžio 2 d.

Vilniaus generalinės špitolės istorija: nuo reformų iki socialinės kontrolės

Kovo 24 d. Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Martynas Jakulis papasakojo Vilniaus generalinės špitolės istoriją XVIII–XIX a. sandūroje.  Pranešime mokslininkas paaiškino, kaip modernėjanti špitolė keitė visuomenės požiūrį į higienos normas ir pažeidžiamiausius miestiečius.

Reformos medicinoje

Anot M. Jakulio, generalinės špitolės idėja brendo ilgai. Nors pačioje XVIII a. pabaigoje įgyvendintos gydymo ir globos institucijų reformos buvo labai reikšmingos, diskusijų reorganizuoti jau esamas špitoles būta ir anksčiau.

Svarstymai suintensyvėjo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikais. 1775 m. įsteigta Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės špitolių komisija. Vietoje senųjų špitolių vaivadijose norėta steigti generalines špitoles, kurios turėjo tapti prieinamais medicinos centrais. Manyta, kad tai padės spręsti ir elgetavimo problemą. Tačiau ambicinga reformų programa liko neįgyvendinta dėl lėšų stygiaus ir valstybės decentralizacijos po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.

Špitolės steigimas

Naujoji imperinė carinės Rusijos valdžia pertvarkų socialinės globos ir medicinos srityse ėmėsi tik po kurio laiko. 1797 m. birželį buvo įkurta Lietuvos špitolių komisija, kuri turėjo iš pagrindų reformuoti senąjį špitolių tinklą.

Jau tų pačių metų rugsėjo 15 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas dėl Generalinės špitolės įsteigimo Vilniuje, o po daugiau nei pusmečio apsispręsta ir dėl jos funkcijų. Generalinė špitolė buvo skirta venerinėmis ligomis sergantiems ar elgetoms su įvairiomis negaliomis, todėl motyvuotai buvo pasirinkta ir jos įkūrimo vieta – buvęs Dominikonų vienuolynas ir šalia esanti nedidelė špitolė, buvusi greta šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios.

Vis dėlto, M. Jakulio nuomone, svarbiausias veiksnys, lėmęs erdvės pasirinkimą, tas, kad ši vieta buvo toli nuo tankiausiai apgyvendintos miesto dalies, todėl įsteigus špitolę tikėtasi miesto gatvėse atsikratyti nepageidaujamų asmenų. Įtakos turėjo ir Apšvietos epochoje paplitęs naujas požiūris į higieną, nes tikėta, kad sergantieji lytiškai plintančiomis ligomis teršia orą, taigi toks sprendimas turėjęs apsaugoti sveikuosius.

Špitolės atidarymas ir veikimas

Minėtoji špitolė nuo anksčiau veikusiųjų skyrėsi ne tik strategiškai parinkta vieta, bet ir architektūra. Tai buvo erdvus pastatas, kuriame suteiktos galimybės patogiai gydyti ir globoti žmones. Iki tol špitolės steigtos jų veiklai nepritaikytuose pastatuose – rūmuose ar net gyvenamuosiuose namuose. Generalinės špitolės atidarymas, Špitolių komisijos nuomone, žymėjo socialinės globos reformos pabaigą.

Generalinę špitolę sudarė keli skyriai, kurie šaltiniuose taip pat vadinami špitolėmis. Tai – slaptoji špitolė, skirta lytiškai plintančiomis ligomis apsikrėtusiems, vargšų ir nepagydomų ligonių špitolė, špitolė gimdyvėms ir vadinamoji žindyvių kontora. Anot M. Jakulio, ši špitolė skyrėsi nuo jau anksčiau egzistavusių ir todėl, kad tai buvo pasaulietinė institucija su gausiu medicininiu personalu, o jai vadovavo komisijos skirtas neatlygintinai dirbęs vyriausiasis gydytojas. Vis dėlto susidūrus su administraciniais sunkumais 1809 m. špitolė buvo perleista gailestingosioms seserims šaritėms.

Špitolės veiklos pobūdis

Istorikas paaiškino, kad špitolė veikė ne tik kaip globos institucija ar medicininės pagalbos erdvė, bet ir kaip vieta, kurioje buvo uždaromi visuomenėje nepageidaujami asmenys, kaliniai ar elgetos. Tokie žmonės į špitolę patekdavo ne savo valia, o atvesti teisėtvarkos pareigūnų. Be to, į špitolę patekusieji negalėjo laisvai iš jos išeiti.

Generalinė špitolė buvo pravarti cariniam režimui. Nepaisant to, kad buvo laikoma nauja ir modernia medicinos ir globos institucija,  M. Jakulis pabrėžė, kad špitolė iš esmės transformavo miesto vargšų gyvenimą ir padėtį visuomenėje – atskirti nuo plačiosios visuomenės jie tapo grėsme įsigalėjusiai socialinei santvarkai.

Pranešimas parengtas 2025 m. Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijai gauti programos pagrindu (sutarties Nr. A291-2108/25).