2017 m. kovo 13 d.

Dvi Lietuvos ir galimi nelygybės rebuso sprendimai

Socialinė ir ekonominė nelygybė – skaudi tema bet kuriai globalizacijos veikiamai visuomenei. Pastaraisiais metais nelygybė Lietuvoje sostinę atskyrė nuo likusių regionų. Galimų šios problemos sprendimų ieškota Tarptautinių profesionalų tinklo „GLL | Global Lithuanian Leaders“ ir verslo teisės advokatų kontoros „Triniti“ organizuotoje, kovo 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje diskusijoje „Dvi Lietuvos: kaip išbristi iš nelygybės?“

Organizatorių nuotr.

Sąvokos, nerimą keliantys skaičiai ir gyvieji pavyzdžiai

Pajamų, ekonominė, socialinė nelygybė. Ar tai – keli tos pačios problemos veidai? Į šį klausimą diskusijos moderatorius advokatų kontoros „Triniti“ vykdomasis partneris Linas Sabaliauskas pakvietė atsakyti socialinių mokslų daktarą, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėją prof. Romą Lazutką. Anot profesoriaus, pajamų, ekonominės, socialinės nelygybės sąvokas reikėtų skirti: „Pajamų nelygybę nusakyti lengviausia, ją rodo pajamų skirtumai. Kalbant apie ekonominę nelygybę, reikėtų lyginti kur kas daugiau rodiklių, nes kalbama apie per daugelį metų žmogaus sukauptą įvairių rūšių turtą. Socialinė nelygybė byloja apie skirtingai prieinamas socialines vertybes – tarkime, bendravimą su tam tikros aplinkos atstovais. Viena iš šios nelygybės apraiškų – diskriminacija. Socialinė ir ekonominė nelygybės yra glaudžiai susijusios – jei turi daugiau išteklių, aplinka tave vertina palankiau.“

R. Lazutka pastebėjo, kad nelygybės sąvoka dažnai painiojama su atskirtimi. Pastaroji reiškia visuomenės dalies išstūmimą už jos ribų: „Visuomenė taip elgiasi ne iš piktos valios, tokie yra jos organizacijos dėsniai: bedarbiai atsiduria atskirtyje, nes norint užtikrinti sklandų visuomenės veikimą, reikalingi tam tikrų gebėjimų individai.“

Kur sąvokų dėlionėje reiktų priskirti skurdą ir kaip įvertinti jo mastą? Profesoriaus teigimu, skurdas – tai išteklių stoka. Šiuo atveju ištekliais laikomos ne tik pajamos, bet ir išsilavinimas, sveikata, kultūrinės vertybės. Daugumą šių rodiklių išmatuoti sunku, tad pasikliaujama pajamomis.

R. Grajauskas perspėjo, kad statistika rodo tik oficialią dalį: „Mūsų šešėlinė ekonomika labai gaji – net 250 000 Lietuvos žmonių gauna mažesnę nei minimalią algą, vadinasi, dirba dalimi etato. Tai susiję su mokesčių vengimu.“ Šioje situacijoje ekonomistas įžvelgia spąstus: kuo mažiau mokesčių surenkama, tuo valstybė gali mažiau jų išleisti, remti socialinės srities profesijas ir apskritai siekti progreso.

Organizatorių nuotr.

Daugialypė problemos šerdis  

Prabilus apie Lietuvoje nepaliaujamai augančios nelygybės priežastis, diskusijos dalyvių nuomonės daug kur skyrėsi, tačiau išryškėjo kelios pagrindinės įtaką darančių veiksnių grupės.

Kalbėdamas apie Lietuvos visuomenei būdingą nepasitikėjimą tiek vienas kitu, tiek valstybės gebėjimu efektyviai perskirstyti lėšas ir teikti gyventojams kokybiškas paslaugas, R. Grajauskas teigė, kad šešėlis susijęs su nepasitikėjimu valstybe. Kaip pavyzdį ekonomistas įvardijo klestinčias Skandinavijos šalis, kuriose stiprus pasitikėjimas valstybe.

Kita augančios nelygybės priežastis – technologinis progresas ir gyventojų perkvalifikavimo iššūkis. R. Grajausko teigimu, tobulėjant automatizuotoms sistemoms, mažėja nekvalifikuotų darbininkų, bet auga aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausa. Nepaisant to, Lietuvoje itin mažai dėmesio skiriama mokymosi visą gyvenimą skatinimui.

Diskusijoje iškeltas ir politikos elito vaidmuo nelygybės didėjimui. Žurnalistė Daiva Žeimytė ragino siekti pokyčių savo mąstyme ir vengti populizmo skleidėjų. R. Grajauskas kontrargumentavo, kad elitui reikia stabilios klasės, kuri būtų patenkinta esama sistema ir vėl jį išrinktų. Populizmo banga, anot ekonomisto, yra reakcija į išaugusią nelygybę, o ne jos priežastis.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad nelygybės problema tampriai susijusi su švietimo sistemos trūkumais. R. Lazutka kritikavo situaciją, kai iš skurdesnių sluoksnių kilę studentai, neturėję sąlygų gauti kokybiško mokyklinio išsilavinimo, moka už nepaklausių specialybių studijas, ir vėliau negali gauti gerai apmokamo darbo.

Išėjimas iš labirinto

Kokius konkrečius nelygybės Lietuvoje mažinimo žingsnius galima apibrėžti ir kas turėtų juos žengti – pati visuomenė ar valdžios institucijos? Socialinę problemos sprendimo pusę pabrėžusi socialinių projektų iniciatorė E. Mildažytė įsitikinusi konkrečių valdžios veiksmų plano būtinybe: „Tikslinėmis priemonėmis turime didinti gimstamumą tuose sluoksniuose, kurie sugebės vaikus išauginti veiksniais visuomenės dalyviais. Privalome suteikti ne tik galimybes, bet ir įskiepyti atsakomybę.“

„Maltiečių“ vadovė D. Kedavičienė atkreipė dėmesį į bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį: „Valstybė turėtų keisti požiūri į šias grupes. Dabar esame tik paramos gavėjai, o turėtume būti partneriai ir šią problemą spręsti drauge.“ Nors skyrėsi konkretūs pasiūlymai, visgi visi pokalbyje dalyvavę specialistai pripažįsta poreikį pertvarkyti mokesčių sistemą, siekiant efektyviau surinkti mokesčius ir drauge skatinti verslumą ir pasitikėjimą valstybe.

R. Lazutka pasiūlė remtis vakarietišku progresinių mokesčių modeliu, akcentuodamas mokesčių perskirstymo svarbą: „Reikia fiksuoti pajamų pasiskirstymą ir jas apskaityti, kad valstybė būtų pajėgi surinkti mokesčius ir paskirstyti juos pagal pajėgumą pakelti mokestinę naštą“.

„Iš tiesų reikia didinti mokesčių progresyvumą, bet ne siekiant nugręžti daugiau uždirbančius, o norint padėti vargstantiems – taigi, koreguojant neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo sistemą. Neturėkime iliuzijų – mums trūksta kapitalo. Pekėlę mokesčius, atbaidytume investicijas ir šautume sau į koją“, – nuogąstavimais dėl progresinių mokesčių subtilybių dalinosi R. Grajauskas.

Straipsnis iš naujienų portalo www.lrt.lt