Rugsėjo 27 d.: A. Michniko paskaita apie Juzefą Pilsudskį. Trys priežastys, kodėl reikėtų ateiti

Gruodžio 5 dieną kaimyninė Lenkija minės 150-ąsias maršalo Juzefo Pilsudskio (Józef Klemens Piłsudski) gimimo metines. Lenkijoje jis – nacionalinis didvyris, Lietuvoje prilyginamas velniui ar bent jau Hitleriui su Stalinu. Apie šią išskirtinę asmenybę trečiadienį, rugsėjo 27-ąją, savo paskaitoje kalbės Adamas Michnikas, vienas didžiausių Europos intelektualų, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius. Yra bent trys priežastys, kodėl šios paskaitos vertėtų paklausyti.

Pirmoji priežastis: tema

A. Pilsudskis yra žemaičių giminės atstovas, iki gyvenimo pabaigos laikęs save senlietuviu – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) piliečiu. Istoriko, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio nuomone, J. Pilsudskis yra vienas iš paskutinių senlietuvių kartos atstovų.

Nors nuolat deklaruodavo esąs lietuvis, J. Pilsudskis Lietuvoje yra viena nemėgstamiausių istorinių asmenybių. O Lenkijoje jis yra neginčijamas tautos autoritetas. Jo vaidmenį akivaizdžiai parodė situacija Lenkijai atgavus nepriklausomybę. Tada Lenkijoje buvo masiškai atstatomi paminklai J. Pilsudskiui, panašiai kaip Lietuvoje – Vytautui Didžiajam. Taigi J. Pilsudskis Lenkijai yra kaip Lietuvai Vytautas Didysis.

1923 m. žurnale „Vairas“ vienas pseudonimu pasirašęs žurnalistas, apimtas tautinio susipriešinimo jausmų, kritikavo kitą kolegą, plačiai aprašiusį tuometinės Lenkijos situaciją, ir teigė, kad mums nieko nereikia žinoti apie šioje šalyje vykstančius procesus. Kaip sako istorikas Alvydas Nikžentaitis, J. Pilsudskis, kurį taip garbina Lenkija, tikrai nusipelnė lietuvių dėmesio jau vien dėl to, kad mes gyvename XXI amžiuje ir, jeigu norime suprasti kaimynus, turime suprasti, kodėl jie renkasi vienokius ar kitokius lyderius.

Kita vertus, Lietuvoje keičiasi J. Pilsudskio veiklos vertinimas. Jis veikė vadovaudamasis savo, kaip  senlietuvio arba LDK piliečio, tapatybe. J. Pilsudskis buvo didysis federalistas, kuris norėjo atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Bet jo pažiūros neatitiko XX a. pradžios realijų. Tai parodo jo garsusis kreipimasis į LDK piliečius 1919 m. Vilniuje, parašytas susitaikymo dvasia, tačiau į jį atsiliepė tik vienas LDK pilietis – Mykolas Romeris.

A. Pilsudskis padarė didžiulę klaidą organizuodamas Lucjano Želigowskio maištą. Tai sugadino Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu ir šitas jo veiksmas toliau lemia lietuvių požiūrį į jį. Bet nereikia užmiršti, kad lenkų pergalė prieš bolševikus prie Varšuvos 1920 m., vadinama „stebuklu prie Vyslos“, lėmė, kad Lietuvos valstybė galėjo išgyventi iki 1940 m., o ne žlugo 1920 m.

Kitas dalykas – tarpukario Lenkija buvo daug stipresnė valstybė nei tuometinė Lietuva. J. Pilsudskio nuopelnas, kad lenkai, užėmę Vilnių, sustojo. Jiems būtų nieko nereiškę okupuoti visą Lietuvą ir jėga atkurti bent dalį Abiejų Tautų Respublikos. Beje, J. Pilsudskiui mirus, 1939 metų ultimatumas ir greitas jo priėmimas parodė, kad toks scenarijus galėjo būti realus ir anksčiau, jeigu ne J. Pilsudskis ir jo pastangos stabdyti pernelyg karštakošius lenkus.

Antra priežastis: pranešėjas

Paskaitą apie J. Pilsudskį skaitys vienas didžiausių Europos intelektualų. Jeigu jam skirtus apdovanojimus paverstume ordinais ir jis su tais apdovanojimų ordinais pasirodytų salėje, jo krūtinė atrodytų panašiai, kaip kadaise atrodė Leonido Brežnevo. Skirtumas tik tas, kad L. Brežnevas sau pats skirdavo apdovanojimus, o A. Michniką apdovanoja kiti. A. Michnikas yra ir Lietuvos laisvės premijos laureatas.

Trečia priežastis: intelektinė provokacija

A. Michnikas, būdamas, kaip ir daugelis lenkų, pilsudskininkas, žada Vilniuje pateikti naują požiūrį į J. Pilsudskį ir tuomet ketina prašytis politinio prieglobsčio Lietuvoje.

Trumpai apie renginį