2018 m. rugsėjo 27 d.

Valstybingumo erdvėje diskutuota apie Lietuvos tautokūrą

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko istoriko Tomo Balkelio knygos „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914–1923“ (Karas, revoliucija ir tautokūra Lietuvoje 1914–1923 metais), išleistos anglų kalba Oksfordo leidykloje 2018 metais, sutiktuvės.

Ši istoriko T. Balkelio parašyta knyga perteikia vieną svarbiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Autorius knygoje atskleidžia, kaip karas kūrė Lietuvos visuomenę ir nepriklausomą valstybę nuo pirmųjų Pirmojo pasaulinio karo dienų iki 1923 metų, kai liovėsi smurtas ir agresija Lietuvos ir Lenkijos pasienyje.

Knygos pristatymą moderavo istorikas dr. Alvydas Nikžentaitis, dalyvavo knygos autorius dr. T. Balkelis, istorikai Vytautas Plečkaitis ir Vytautas Petronis.

Nors daugelio sąmonėje Vasario 16-osios akto priėmimas yra nepriklausomos Lietuvos pradžia, tačiau istorikai, neneigdami to, kad šis faktas buvo svarbus, išskyrė ir kitus esminius realios nepriklausomybės pasiekimo įvykius. Anot T. Balkelio, tai buvo Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare, pirmosios Vyriausybės suformavimas ir 1918 m. lapkričio 18-ąją išspausdintas pirmasis valdžios kreipimasis į Lietuvos gyventojus.

V. Plečkaitis pabrėžė, kad Vasario 16-osios akto signatarai, pasirašydami dokumentą, tikrai nemanė, kad Lietuva jau yra sukurta, nes skurdas, badas, rekvizicijos, vykdomos svetimų kariuomenių, aiškiai rodė, kad padėtis šalyje nėra kontroliuojama. Kovo 11-osios aplinkybės buvo gerokai palankesnės perimti realią valdžią.

Knygoje itin daug dėmesio skiriama kariniam dėmeniui. V. Petronis pabrėžė, kad dar likę  menkai tyrinėtų militaristinių laikotarpio aspektų. Vienas tokių yra „baltasis teroras“ – dešiniųjų jėgų prievarta prieš kairiuosius. Be to, buvo labai didelė atskirų karo vadų – Povilo Plechavičiaus, Vinco Grigaliūno-Glovackio, kurie veikė savarankiškai, valdžia.

Susitikime kalbėta ir Lietuvos politinės raidos tema, kai iškilo autoritarinis, bet ne fašistinis režimas, pakeitęs parlamentinę demokratiją. T. Balkelio teigimu, fašizmas tarpukariu daug kur laikytas paskutine tautinės savimonės stadija, tačiau Lietuvoje stipraus fašistinio judėjimo nebuvo dėl to, kad visuomenė buvo labai konservatyvi.

Diskusiją apibendrindamas dr. A. Nikžentaitis sakė: „Man ši knyga patinka, nes ji provokuoja naujas idėjas, kartais ir kritiką autoriui, bet nepalieka abejingų.“