2018 m. lapkričio 20 d.

Kražių kolegijos rankraščiai, vėl pradėję gyventi savo gyvenimą

Rankraštis, pakerėjęs grožiu

„Bevartydama vieną ypač gražų rankraštį Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje, tik po kurio laiko suvokiau, kad jis sukurtas ne kur kitur, o Kražiuose. Tai 1695 m. parašytas veikalas, kurį paliko aštuoni tuo metu retoriką Kražių kolegijoje studijavę jėzuitų studentai. Visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontekste šis rankraštis yra išskirtinis dėl keleto priežasčių: pirma, rankraštis yra išlikęs beveik visas (kone 700 puslapių), o žinant, kiek mūsų rankraščiai ir knygos patyrę visokių negandų, tai tikrai reta; antra, jis labai puošnus, ir trečia – atskleidžia visą jėzuitų retorikos mokymo sistemą, t. y. parodo, kaip išmokę teorines taisykles studentai jas panaudodavo savarankiškai kurdami prozos ir poezijos kūrinius“, – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje kalbėjo humanitarinių mokslų daktarė Živilė Nedzinskaitė, viešėjusi kartu su savo kolega, taip pat humanitarinių mokslų daktaru Dariumi Antanavičiumi. Juos kalbino Nacionalinės bibliotekos Informacijos analizės skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas.

Mokslininkų žodžiais, jų abiejų pažintis su Kražių kolegija prasidėjo būtent nuo šio 1695 m. rankraščio, kuris, pasirodo, gražus ne tik išore, bet ir vidumi. Tokio aukšto meistriškumo studentų darbų daugiau neaptikta. Šiuo metu iš lotynų kalbos išversta ir paskelbta tik labai nedidelė rankraščio dalis: 6 kalbos, labiausiai susijusios su Žemaitijos realijomis, sugulė į knygą „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino. 1695 m. Kražių rankraščio prozos fragmentai“.

Viskas prasidėjo nuo jėzuitų

„Kai 1576 m. Žemaičių vyskupu tapo Merkelis Giedraitis, jis pirmiausia apvažiavo ir apžiūrėjo, kas dedasi jo vyskupystėje. O padėtis pasirodė apgailėtina: žmonės, kurie save vadina katalikais, garbina gyvates, žalčius, ąžuolus, mirusiesiems rengia puotas ir panašiai. Mažai kas moka žegnotis, nežino, kas yra komunija, nemoka poterių. Žodžiu, pamatęs visa tai, ganytojas suprato, kad reikia šauktis pagalbininkų, kuriais jis matė ne ką kitą kaip tik jėzuitus“, – pasakojo mokslininkai. Būtent M. Giedraičio pastangomis jėzuitai ir atsirado Žemaitijoje. Vyskupas jėzuitų vyresnybę Romoje tiesiog užpylė laiškais su prašymais paskirti jam pagalbininkų. Vyresnybė jų vis neskyrė, tačiau davė nurodymą siųsti keliskart per metus iš Vilniaus arba Rygos į Žemaitiją jėzuitus apaštalauti. O 1608 metais jėzuitai pagaliau apsigyveno Žemaitijoje nuolatinai.

Pasirinko Kražius

„Kur atsiranda jėzuitų, ten greitai atsiranda ir kolegija. Taip dažniausiai ir būdavo, bet dėl Kražių buvo šiokių tokių keblumų“, – toliau tęsė Ž. Nedzinskaitė. Jos žodžiais, Žemaičių vyresnybė ir galimi fundatoriai sutarė, kad kolegijos reikia, tačiau tarp jai statyti siūlomų vietų Kražiai nebuvo minimi. Atrodė, kad kolegijai būtų tinkamos kelios labai garbingos Žemaitijos vietos. Pirmiausia – tai Raseiniai, kurie buvo administracinis centras, ten vykdavo bajorų sueigos, teismai. Vyskupas siūlė savo rezidenciją – Alsėdžius arba Varnius, o pats dosniausias fundatorius, kuris taip pat norėjo prisidėti prie kolegijos Žemaitijoje steigimo, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius siūlė Skuodą ir žadėjo ten pastatyti kolegijai mūrinius namus. Tai buvo anais laikais labai dosni fundacija. Bet jėzuitai pasielgė gudriai ir įžvalgiai. Siekdami, kad niekas neliktų įžeistas ir nepatenkintas, jie pasirinko neutralią, bet perspektyvią vietą, tai yra Kražius.

Kolegijos mokymo sistema ir Šiaurės Horacijus

„1616 m. rugsėjo 16 d. Kražiuose įkuriama kolegija – atidaroma gramatikos klasė, kurioje dėsto vienas mokytojas“, – sakė dr. Ž. Nedzinskaitė. Tokia buvo kolegijos pradžia. Vėliau gramatika buvo skirstoma į tris klases: žemesniąją, vidurinę ir aukštesniąją. Per trejus metus buvo privaloma išmokti lotynų kalbos. Jėzuitai siekė, kad mokiniai lotyniškai skaityti, rašyti ir kalbėti išmoktų geriau negu gimtąja kalba. Todėl kai kurie mokslininkai juokauja, kad jėzuitą būtinai reikėtų vaizduoti su lotynų kalbos vadovėliu rankoje. Po gramatikos buvo dėstoma poetika (mokslininkės žodžiais, simboliškas ar net mistinis įvykis yra tai, kad pirmasis poetikos mokytojas Kražiuose 1617 m. buvo Motiejus Kazimieras Sarbievijus, vėliau pagarsėjęs savo eilėmis visoje Europoje) ir retorika. Per šias paskaitas buvo mokoma ne tik iškalbos paslapčių, bet ir suteikiama žinių, susijusių su įvairiais dalykais, pavyzdžiui, geografija, istorija, matematika, astronomija, astrologija ir kitais mokslais. Retorikos mokslais ir baigdavosi studijos kolegijoje. Toliau prasidėdavo aukštesnės pakopos studijos – filosofija ir teologija, jos dažniausiai trukdavo septynetą metų.

Panašu, kad Kražiuose buvo labai stipri retorikos dėstymo tradicija, glaudžiai jungianti teorines žinias ir praktinius įgūdžius. „Mat tai, ką studentai išgirsdavo ir išmokdavo per paskaitas, vėliau tas žinias jie turėdavo panaudoti kurdami savarankiškus prozos ir įvairiausių poezijos žanrų kūrinius“, – pasakojo dr. Ž. Nedzinskaitė. Minėtas 1695 m. Kražių kolegijos retorikos kurso studentų rankraštis kaip tik ir yra tokios kūrybos pavyzdys.

Jei kalbėsime apie kolegijos mokinius, tai svarbu paminėti, kad čia mokėsi ir jau į vienuoliją įstoję jaunuoliai, kaip kad minėti aštuoni retorikos studentai; ir bajorų vaikai, ir ne tik bajoraičiai – jėzuitai laikėsi nuomonės, kad mokslas turėtų būti pasiekiamas ne tik aukštakilmiams žmonėms. Iš mokytojų skaičiaus galime spėti, kad kolegijoje vidutiniškai būdavo apie 200–250 mokinių.

 Tolesnė pažintis su Kražiais

1695 m. rankraštis mokslininkams buvo kaip atspirties taškas imantis kitų Kražių kolegijos istorijos šaltinių tyrimų. Jis tapo ir svarbiausiu akstinu parengti ir publikuoti „Buvusios Kražių kolegijos 1803 metų knygų sąrašą“.

„Kai iš lotynų kalbos buvo verčiami keli 1695 m. rankraščio tekstai, pastebėta, kad net išverstą tekstą lietuvių skaitytojui reikia dar komentuoti ir iš naujo komentaruose išversti, nes tekstai parašyti tokia kalbos maniera (barokiniu stiliumi), kokia dabar niekas nekalba. Todėl knygelėje pateikėme labai daug komentarų, paaiškinančių sudėtingesnius dalykus ir suteikiančių informacijos apie studentų tekstuose minimus asmenis, vietoves, įvykius. Ir štai gilinantis į tuos dalykus paaiškėjo, kad neabejotinai Kražių studentai rėmėsi konkrečiais šaltiniais, t. y. tam tikrose knygose esančia informacija“, – darbo įspūdžiais dalijosi dr. D. Antanavičius. Naudojantis dabartinėmis interneto paieškos sistemomis pavyko nustatyti, iš kokių knygų studentai perėmė tam tikrus faktus. Vadinasi, viena ar kita knyga turėjo būti Kražiuose. Bet ar tikrai?

Kražiai – atkirsti nuo pasaulio

„XVII a. pabaigoje buvo visai kitokios sąlygos nei šiandien, kai žmogus per tris keturias valandas gali atvažiuoti į Vilnių ir patekti į biblioteką. Keliai buvo baisūs, daugeliu atvejų – bekelės, funkcionavo vienas kitas vadinamasis vieškelis, o visa kita priklausė nuo gamtinių sąlygų. Rudeniop, kai prasidėdavo lietūs, ir pavasarį, kai patvindavo upės, beveik niekas nekeliaudavo. Kai studentai rašo, kad „mes esame visiškai atkirsti nuo pasaulio tuose Kražiuose“, tai nėra joks hiperbolizavimas, taip iš tikrųjų ir buvo. Taigi norint įrodyti, kaip studentas, būdamas Kražiuose, galėjo remtis viena ar kita knyga, reikėjo argumento, patvirtinančio, kad ji ten iš tiesų buvo. Vienintelis iki šiol išlikęs liudininkas, kokios knygos buvo Kražių kolegijoje, yra 1803 metais, jau gerokai po Jėzuitų ordino, o kartu ir kolegijos uždarymo (1773 m.), sudarytas kolegijoje buvusių knygų sąrašas“, – dėstė dr. D. Antanavičius. Todėl buvo imtasi šį sąrašą parengti, tyrinėti ir publikuoti.

Knygų repertuaras

Iš sąraše paminėtų 2125 knygų didžiausią dalį užima teologinė, filosofinė, pastoracinė literatūra. Dauguma knygų parašytos lotynų kalba, tačiau esama ir skyriaus, kuriame išvardytos septynios lietuviškos knygos. Jame minimas ir vienas iš įspūdingiausių išlikusių Mikalojaus Daukšos „Postilės“ egzempliorių, ir Jono Jaknavičiaus „Evangelijos“, ir kitos. Kolegijoje taip pat buvo lenkiškų, vokiškų, prancūziškų ir latviškų knygų.

Anot mokslininkų, svarbu ir tai, kad Kražių kolegijos bibliotekai savo sukauptas knygas paliko Žemaičių vyskupai Merkelis Giedraitis ir Mikalojus Pacas, kolegijai knygas dažniausiai po mirties užrašydavo aplinkiniai klebonai ar patys kolegijoje dirbę jėzuitai.

Kur iškeliavo knygos?

1773 m. uždraudus jėzuitų vienuoliją ir uždarius Kražių kolegiją, knygos dar buvo vietoje. Mokyklą tada perėmė vadinamoji Edukacinė komisija, o buvusią Kražių kolegiją pradėjo administruoti Kolainių karmelitai. Po Trečiojo Žečpospolitos padalijimo buvo įvykdyta stambi švietimo reforma – Rusijos imperija padalyta į švietimo apygardas. Buvusios LDK žemių diduma, ypač Žemaitija, visas Vilniaus kraštas, pateko į Vilniaus švietimo apygardą, kuri turėjo savo kuratorių Adomą Čartoriskį. Jis kartu buvo ir Vilniaus universiteto kuratorius. Tuo metu į Kražius buvo atsiųstas nurodymas, kad Kolainių karmelitai pateiktų savo mokyklos, buvusios Kražių kolegijos, būklę atspindinčius dokumentus. Karmelitų mokyklos rektorius, rašte įvardytas Šmatovičius (vardas nėra žinomas) prie dokumentų pridėjo sąrašą, kuriame buvo surašytos visos tuo metu iš jėzuitų kolegijos paveldėtos knygos. Taigi knygos išbuvo Kražiuose iki 1844 metų. Mat tais metais Kražių gimnazija buvo iškelta į Kauną. Tuomet ir prasidėjo pirmas knygų dalybų etapas, t. y. dalis jų buvo atiduota Kauno gimnazijai, o kita dalis kaip nereikalingų (daugiausia teologinė literatūra) perleista Žemaičių kunigų seminarijai Varniuose. Šiuo metu yra suregistruota per 1100 rastų egzempliorių. Jie yra trijose Lietuvos bibliotekose: Nacionalinėje bibliotekoje (500 egzempliorių), antra dalis – Vilniaus universiteto bibliotekoje (400 egzempliorių), mažesnė dalis (apie 200 egzempliorių) – Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Atskiros knygos atsidūrė ir kitose Lietuvos ar net Lenkijos bibliotekose.

Nūdiena

Iš didingo Kražių kolegijos komplekso, kuriame buvo ir viena gražiausių Žemaitijos bažnyčių, šiandien liko tik menka dalis – vienas pastatas. Jame dabar įsikūręs Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centras. Kiti su Kražių kolegija susiję ir jos istoriją atspindintys dokumentai – rankraščiai ir knygos, išlikę ar išsaugoti kituose miestuose ir šalyse, atskleidžia mums šios kolegijos kaip Žemaitijos švietimo centro svarbą, o meistriški ir išradingi kolegijos mokinių kūriniai net po daugybės metų kelia nuostabą. Tą liudija dvi jėzuitišką Kražių paveldą atspindinčios publikacijos: 1695 m. retorikos studentų kūryba ir buvusios Kražių kolegijos bibliotekos knygų sąrašas, dabar prieinamos ir Lietuvos skaitytojui.

Pokalbio vaizdo įrašas ›