2019 m. sausio 17 d.

Įspėjamieji ir kontroliniai Giedros Radvilavičiūtės šūviai žodžiais

„Taikliai, įžvalgiai įvardinti situacijas, tiksliai palyginti daiktus yra malonu ir labai svarbu. Tuščias kalbėjimas, neatveriantis jokių prasmių, man neįdomus nei buityje, nei su draugėmis kavą geriant, nei tekstuose“, – sako rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, paklausta, ar galima ją vadinti šaudančia žodžiais, panašiai, kaip ji apibūdina Alfonsą Andriuškevičių, sakydama, kad jis tapo žodžiais. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje viešnią kalbino Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotoja Vilija Baublytė. 

Gal savotišku teksto vertinimo matu galima laikyti ir G. Radvilavičiūtės šmaikščią frazę iš esė „Privalomi  parašyti tekstai“:  „...pirmas sakinys ir paskutinis turi būti kaip šūviai: įspėjamasis ir kontrolinis“. Naujausioje knygoje „Tekstų persekiojimas. Esė apie rašytojus ir žmones“ G. Radvilavičiūtė jungia eseistikos ir publicistikos žanrus, „persekiodama“ ne tik grožinės literatūros tekstus, bet ir Lietuvos žiniasklaidos turinį bei antraštes. Vertindama žiniasklaidoje kuriamą Lietuvos įvaizdį, autorė stebisi kai kurių rašančių lietuvių pomėgiu kritikuoti Lietuvą nuolatos apibendrintai niekinant – ne tik jos prezidentus, viešuosius asmenis, valstybės institucijas, užsienio ir vidaus politiką, bet ir papročius, tikėjimą, kalbos normas, klimatą, madas, kurortus ir t. t. 

Rašytoją stebina ir žiniasklaidoje vyraujantis kalbėjimo būdas, kai nebeįmanoma atskirti, kur nuomonė (kurią visi galime turėti ir reikšti), o kur patyčios. Pasak G. Radvilavičiūtės, kai kurių analitikais ir apžvalgininkais laikomų asmenų komentarai neretai tėra žodiniai šaržai, pamfleto lygio analizė. Prisidengiant humoru, sarkazmu ir ironija triuškinami žmonių į valdžią išrinkti asmenys, valstybės institucijos. O juk iš analitikų tikimasi ko kito nei iš Juozo Erlicko ar Jurgio Gimberio.

G. Radvilavičiūtės tekstų daugiaplotmiškumas kreipė ir pokalbio Nacionalinės bibliotekos TV studijoje temas. Kalba sukosi ne tik apie žiniasklaidos kuriamą Lietuvą, anglų kalbos įtaką lietuvių kalbai, politkorektiškumą ir kitas nūdienos tendencijas, bet ir apie tekstų santykį su laiku, klasikinės literatūros vietą šiuolaikinių skaitytojų pasaulyje, rašytojo talentą ar amatą, rašytojo ir skaitytojo ryšį.