2019 m. vasario 15 d.

Antano Seikalio Gulago istorija

„Aš ten augau“, – sako Antanas Seikalis apie jaunystės metus, praleistus Mordovijos, Altajaus, Omsko, Kazachstano griežtojo režimo lageriuose. Asmeninė A. Seikalio Gulago istorija prasidėjo 1950-aisiais, kai septyniolikmetis jaunuolis už antisovietinę veiklą buvo nuteistas 10-čiai metų kalėjimo. Kazachstano lageriuose kalėjo ir Antano brolis, vėliau žuvęs per Kengyro lagerio sukilimą. Kengyro kalinių sukilimui atminti skirta ir viena A. Seikalio tikrais faktais grįsto romano „Vidurnakčio apasionata“ dalis.

Maištų ir sukilimų lagerių istorijoje nedaug, bet būta. Vis dėlto Kengyro sukilimas – išskirtinis įvykis Gulago istorijoje. Sukilimas, trukęs 42 dienas, galiausiai buvo numalšintas tankais. Tačiau per tas 42 dienas lagerio zona, pasak A. Seikalio, gyveno Nepriklausomos Kengyro respublikos gyvenimą, buvo steigiamos net ministerijos, labai išradingomis priemonėmis (pavyzdžiui, leidžiant aitvarus) organizuojama informacijos sklaida už lagerio ribų, įsteigtas visų tautybių kalinių komitetas, kėlęs reikalavimus dėl gyvenimo ir darbo sąlygų lageryje pagerinimo ir kalinių bylų peržiūrėjimo.

Pokalbio Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje metu bandyta svarstyti, ar šį sukilimą galima vertinti kaip savotišką pilietinės minties raiškos atvejį lageryje. Greta A. Seikalio „Vidurnakčio apasionatos“ bibliotekos vaizdo studijoje, ant stalo, – ir Aleksandro Solženycino „Gulago archipelagas“. Rašydamas apie sovietinius speclagerius „liaudies priešams“, A. Solženycinas svarsto, kad siekiant atskirti nuteistuosius, laikytus pavojingais režimui, nuo kitų, pavyzdžiui, kriminalinių nusikaltėlių, buvo sukurta palanki terpė intelektinei ir politinei minčiai lageryje skleistis. „Speclageriuose nepatenkintieji susitikdavo būrių būriais. Ir susiskaičiuodavo. Ir išsiaiškindavo, kad jų širdyse anaiptol ne apatija, o tauresnė gyvenimo samprata negu kalėjimo sargų; negu jų išdavikų; negu teoretikų, aiškinančių, kad jiems reikia pūti lageryje. <...> Prasideda brigadoje tylios kalbos visai ne apie duonos davinį, ne apie košę, o apie tokius dalykus, apie kuriuos ir laisvėje neišgirsi“, – rašo A. Solženycinas. Susidorojimus su skundikais (vadinamais „stukačiais“) A. Solženycinas taip pat vertina kaip pilietinio mąstymo lageryje apraiškos ženklą. 

A. Seikalis svarsto, kad kalinių sukilimui Kengyre įtakos galėjo turėti tai, jog Kengyro kaliniai buvo daugiausia jauni, išprusę žmonės. Tačiau jis nesutinka su kai kurių amžininkų teiginiais, kad sukilimas buvo iš anksto planuojamas ir organizuotas. Pasak jo, tai buvo stichiškai kilusi kalinių reakcija, išprovokuota pasikartojančio žiauraus prižiūrėtojų elgesio su kaliniais atvejų.

„Žalojančios lagerio patirties nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Tačiau ir lageryje galima patekti į gerą kompaniją“, – sako A. Seikalis. Jo likimo brolis, „Gulago archipelago“ autorius A. Solženycinas yra pastebėjęs, kad svarbiausių dalykų apie lagerius, išrastus žmonėms naikinti, jau niekas niekada nebepasakos, nes tie, kurie juos patyrė skaudžiausiai, neišliko. 

Išgyvenusio Gulago realybę A. Seikalio liudijimai ir Kengyro sukilimo istorija – vaizdo įraše iš Nacionalines bibliotekos.

A. Seikalį kalbino Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotoja Vilija Baublytė.