Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas Adomo Mickevičiaus darbas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“ – kartu ir poema, ir politinis tekstas. Pirmą kartą jis išleistas dar 1832 m. Paryžiuje. Leidinį ir jo pamatines idėjas, atsiradimo aplinkybes ir politinį, istorinį kontekstą aptarė rašytojas prof. Tomas Venclova, istorikas dr. Rimantas Miknys, rašytojas, istorikas dr. Algimantas Bučys, knygos vertėjas Žilvinas Norkūnas. Renginį moderavo Arūnas Brazauskas, Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus darbuotojas.
A. Mickevičiaus „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“ ypatingos keliais aspektais. Sekdamas bibline retorika, savo aforizmais rašytojas „Knygose“ pademonstravo išskirtinį, visiškai kitokį negu Vakaruose politikos ir moralės santykio supratimą. Svarbu ir tai, jog tai daugiasluoksnė knyga, kurios tekstais rašytojas kreipėsi ne tik į elitą, bet ir į plačiąją visuomenę, analizavo dvasios laisvėjimo idėją, svarbos nestokojančią ir šių dienų pasaulyje.
Knygos vertėjas Ž. Norkūnas svarstė, kad 1832–1834 m. buvo pats produktyviausias ir vertingiausias A. Mickevičiaus kūrybos ir gyvenimo laikotarpis. Tuo laiku pasirodė trečia dramos „Vėlinės“ dalis, kiek vėliau – poema „Ponas Tadas“. „Tarp šių dviejų everestų atsiranda „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Vienintelė jo prozos knyga. Ir nepaisant pradinės tikslinės auditorijos pastebėtina tai, kad Vakarų visuomenės labai sureaguoja į šią knygą. Ji greitai išverčiama į pagrindines Europos kalbas. Apskritai tai dažniausiai verstas Adomo Mickevičiaus veikalas“, – apie knygos pripažinimą kalbėjo Ž. Norkūnas.
Ž. Norkūnas taip pat pažymėjo knygos svarbą žmonėms, po 1830–1831 m. sukilimo emigravusiems į Vakarus, taip pat veikalo įtaką valstybės atkūrimui tolimoje ateities perspektyvoje. Pasak jo, darbas buvo nukreiptas į didžiulę poemigracinę bangą, tautos elitą, su ginklu rankose kovojusį už laisvę ir užplūdusį Vakarų Europą. „Tie žmonės ateina į Vakarų Europą nusivylę, ištikti desperacijos, praradę dvarus, šeimas, gimines, artimuosius, sugniuždyti, pažeminti, kaltinantys kitus, ir A. Mickevičiui tampa akivaizdu, kad valstybės atkūrimas yra tolimos perspektyvos klausimas. Tai dalykas, kuris reikalauja dvasinių pokyčių. A. Mickevičius suvokia, kad būtinos giluminės struktūrinės permainos ir šia knyga tarsi duoda vektorių permainoms, o formą, kuria jis tai padarė, aš pavadinčiau evangelija pagal Adomą“, – mintimis dalijosi Ž. Norkūnas.
Prof. T. Venclova svarstė, kad ši knyga turi paradoksalų elementą, rodantį, kaip glaudžiai susijusios lenkų ir lietuvių kultūros. „Šios knygos tapo didaktiniu įkvepiančiu tekstu ne tik lenkų, bet ir lietuvių kilmės sukilėliams, kurių tada Paryžiuje gyveno nemažai. Visi jie buvo dvikalbiai, bet kai kuriems iš jų lietuvių kalba buvo pirmoji ir gimtoji. Daugeliui jų A. Mickevičiaus tekstai tikriausiai tapo antrąja maldaknyge“, – mintimis dalijosi T. Venclova.
Knygos pristatyme diskutuota apie veikale analizuojamą dvasios laisvėjimo momentą, žmogaus, tautos tapsmą laisvais ir šių procesų svarbą nūdienos visuomenėse. Pasak istoriko dr. R. Miknio, Apšvietos epocha Europoje suformavo bendrą matymą, kad išlaisvinus dvasią bus kuriamos ir laisvos visuomenės. A. Mickevičiaus veikale pristatyta laisvėjimo idėja tapo įkvėpimu emigrantų bendruomenei. R. Miknys taip pat pastebėjo, kad skaitant „Knygas“ į akis krinta A. Mickevičiaus aiškinimų sąsajos su masoniškos saviugdos tikslais, nukreiptais į žmonijos tarpusavio meilės, brolybės, dvasios laisvės principų supratimą ir jų taikymą savo asmeniui – prisidedant prie visuomenės teigiamos kaitos. „Šita knyga išlaikė amžiaus išbandymus. A. Mickevičius jautė ir suprato dalykus, kurie yra aktualūs iki šiol“, – kalbėjo R. Miknys.
Veikalą kritiškiau įvertino istorikas dr. A. Bučys, jis svarstė, kad nauju leidimu buvo prikelti tekstai, kurie kalba ir vertina Europą dabar absoliučiai nemadingu, netoleruotinu lygiu. Kita vertus, pasak istoriko, „Knygose“ daug pranašiškų dalykų, kurie atliepia šių dienų Europos valstybių, visuomenių procesus.