2021 m. kovo 5 d.

Tartaras, svogūnai ir Vytautas Didysis – minint Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus

2021-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Ši Šiaurės Europoje unikali ir išskirtinė etninė grupė Lietuvoje gyvena jau kelis šimtmečius. Lietuvos totoriai aktyviai dalyvavo svarbiausiuose šalies istorijos įvykiuose, paliko pėdsaką ir Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Nors totoriai labiausiai garsėjo kaip puikūs kariai, iš Lietuvos Didžiojon Kunigaikštystėn (LDK) atsikrausčiusių totorių bendruomenės kilę ir garsių mokslininkų bei menininkų: manoma, jog totorių kraujo turėjo XX a. pirmosios pusės kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša (1889–1949), Nobelio literatūros premijos laureatas Henrikas Senkevičius (Henryk Sienkiewicz; 1846–1916), menininkas Napoleonas Orda (1807–1883), garsus vesternų aktorius Charlesas Bronsonas (Karolis Bučinskis; 1921–2003).

Šių menininkų kūrinių esama ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Pavyzdžiui, joje saugomas 1878 m. Varšuvoje išleistas Napoleono Ordos albumas „Album widoków gubernii Grodzieńskiej, Wileńskiej, Mińskiej, Kowieńskiej, Wołyńskiej, Podolskiej, Kijowskiej, Witebskiej i Mohilewskiej w czterech seryach, przedstawiających miejsca historyczne z czasów wojen tureckich, tatarskich, krzyżackich i kozackich: miejsca urodzienia ludzi zasłużonych krajowi, również stare ruiny zamków obronnych i piękne rezydencye, świadczące o przeszłości i cywilizacyi tego kraju, zrysowane z natury“, kuriame sudėti 27 Vilniaus, Gardino, Minsko ir kitų LDK vietovių apylinkes vaizduojantys grafikos kūriniai. Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus fonduose saugomos ir J. Tallat-Kelpšos kūrinių natos. Dalis jų – istorinės, išleistos beveik prieš šimtą metų. Po karantino Nacionalinės bibliotekos lankytojai turės galimybę ne tik jas pavartyti, bet ir pasiklausyti kompozitoriaus kūrinių garso įrašų.

Pirmieji lietuvių kontaktai su totoriais siekia dar XIII a. pabaigą ir XIV a. pradžią. 1319–1320 m. didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartį su totoriais. Būtent dėl šios sutarties šiemet minime lietuvių ir totorių pirmųjų kontaktų 700 metų sukaktį. Vis dėlto totorių migracijos į LDK pradžia siejama su Vytauto Didžiojo valdymu – 1397-ieji laikomi oficialia totorių atvykimo į Lietuvą data. Įsivėlęs į Aukso ordos vidaus nesutarimus, Vytautas pasinaudojo susidariusia situacija savo politinei įtakai išplėsti. Remdamas nuverstą chaną Tochtamyšą (vėliau – jo sūnus), Vytautas ne tik bandė padėti jam susigrąžinti sostą, bet ir norėjo užsitikrinti ir katalikiškų Europos kraštų paramą – netgi ėjo kalba apie kryžiaus žygio paskelbimą prieš krikščionybės neišpažįstančias tautas. Vytauto pastangos įsigalėti regione baigėsi visiška nesėkme Vorsklos mūšyje, tačiau tai sudarė sąlygas totorių bendruomenėms persikelti į LDK. Čia atsikraustė keli šimtai totorių su šeimomis. Ilgainiui jie apsigyveno dabartinėje Marijampolės savivaldybėje, Alytaus, Trakų ir Vilniaus rajonuose. Dauguma atvykusių totorių buvo profesionalūs ir patyrę kariai, tad, kuriant totorių kaimus aplinkinėse teritorijose, buvo siekiama apsaugoti Vilnių per galimus karinius konfliktus.

Minėtuose rajonuose totorių bendruomenės gyvena iki šiol. Dabar Lietuvoje veikia keturios mečetės: Kauno, Keturiasdešimties Totorių kaimo, Nemėžio ir Raižių. Visos jos pripažintos kultūros paveldo vertybėmis ir įtrauktos į Kultūros vertybių registrą. Kitos mečetės ilgainiui sunyko, buvo suniokotos per karus ar uždarytos sovietmečiu (pavyzdžiui, Vilniaus). Nepaisant to, totoriai sugebėjo išlaikyti savo religiją ir identitetą (nors ir neišlaikė kalbos) ir dabar gali pelnytai vadintis labiausiai į šiaurę nutolusia istorine musulmonų bendruomene Europoje.

Lietuvos totorių bendruomenė ne tik integravosi į socialinį Lietuvos gyvenimą, bet ir papildė kultūrinį – jų įtaka jaučiama tiek kultūros paveldo, tiek drabužių madų, tiek kulinarijos, tiek lingvistikos srityse.

Totorių kulinarinis paveldas praturtino lietuvių virtuvę: kapotos mėsos koldūnai, tradicinis moliūgų pyragas su mėsa, saldumynas halva (chalva), apvalūs paplotėliai ,,džaima“. Vis dėlto reikėtų pridurti, kad dalis šių patiekalų turėjo ritualinę prasmę, todėl nebuvo gaminami kasdien. Tuo tarpu sluoksniuotas totoriškas pyragas šimtalapis ne tik peržengė vietos bendruomenės ribas, bet ir tapo sėkmingu komerciniu produktu: šiuo metu galima įsigyti ne tik tradicinį šimtalapį su aguonomis ir razinomis, bet ir šio saldėsio variantų su varške, obuoliais, mišriu aguonų ir varškės įdaru, netgi su mėsa. Pastaruoju metu išpopuliarėjęs patiekalas tartaras taip pat yra totoriškos kilmės. Tai buvo termiškai neapdoroti kapotos mėsos (vėliau – ir žuvies ar grybų) gabaliukai, marinuoti specialiame padaže, kuris ilgainiui pradėtas vadinti totorišku – iš čia ir kilo patiekalo pavadinimas.

Suskaitmenintus tekstinius, garsinius ir vaizdo dokumentus, susijusius su Lietuvos totorių istorija ar kultūros paveldu, galima peržiūrėti svetainėse www.europeana.eu ir www.epaveldas.lt. Jose galima rasti informacijos ir lenkų kalba (dalis į LDK atvykusių totorių apsigyveno ir dabartinės Lenkijos ar Gudijos teritorijose). Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje taip pat galima užsisakyti leidinių apie totorių istoriją ir kultūrą.