Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos V a. atrijuje nuo 2022 m. liepos 11 d. veikia tautodailininkės Jadvygos Lapinskaitės-Dirvianskienės nėrinių ir piešinių paroda, skirta 30-osioms dailininkės mirties metinėms.
Mūsų krašte nėriniai smarkiai ėmė plisti XIX a. pradžioje. Tradicinė jų spalva buvo balta ir rausvai pilka (natūrali lininių ir kanapinių siūlų spalva). Būdavo neriami geometriniai raštai, gėlių, paukščių motyvai. Dekoratyviniais nėriniais lietuvės puošdavo rankšluosčių, pagalvių, užvalkalų, paklodžių kraštus, prijuostes, nerdavo staltieses, staltiesėles, gražindavo lovatieses ir nuometų galus. Dabar nėrimas, mezgimas ir siuvinėjimas yra virtęs viena liaudies meno ir verslo rūšių, tapęs internacionaliniu menu, kurį supranta viso pasaulio moterys.
Dailėtyrininkė Jadvyga Zavišienė, 1985 m.
Liaudies menininkės J. Dirvianskienės nėrinių spektras platus. Jos gausų tekstilės dirbinių lobyną sudaro iš megztų įvairių gėlių žiedlapių ir lapų sukurtos dekoratyvinių augalų kompozicijos (ant lanko, puokštės vazose ir krepšeliuose), vienetiniai sieniniai kilimai, taip pat servetėlės ir staltiesėlės. Tiesa, siekiant vaizdinio vientisumo, šioje parodoje pristatomi stambesnių nertų kūrinių pavyzdžiai ir spalvotais pieštukais piešti peizažai bei gėlių natiurmortai.
Kruopštumo ir kantrybės reikalaujantys darbai patraukia žvilgsnį įdomiomis kompozicijomis. Pavyzdžiui, gėlių ir augalų kompozicijos lankuose – tarytum dekoratyvinis pano – autentiška J. Dirvianskienės vaizdavimo forma, o jos kūrybos viršūne laikomi tradicinių formų sieniniai kilimai išsiskiria raštų įvairove, spalvų darna ir žaisme. Spalvos liaudiškos, artimos lietuvių tautos nacionaliniam koloritui.
J. Dirvianskienės darbai yra saviti, subtilūs, autentiški ir meistriški, o spalvų deriniai – originalūs. Be didelio meistriškumo, juose atsiskleidžia ir tautodailininkės meninė intuicija. Taigi savo dailiais, skoningais darbais dailininkė praturtino Lietuvos taikomojo meno šaką – nėrimą vąšeliu, parodė, kokios neaprėpiamos yra paprasto vąšelio galimybės.
Parodos rengėjai: Aušra Trakšelytė, Gediminas G. Akstinas, Nijolė Jonaitienė.
Dizainas: Vaida Gasiūnaitė.
Organizatorė: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Dėkojame Nijolei Dirvianskytei už paskolintus kūrinius.
Paroda veikia Atrijuje (V a.), 2022 m. liepos 11 d. – rugsėjo 11 d.
Apie autorę
Tautodailininkė Jadvyga Lapinskaitė-Dirvianskienė apie savo gyvenimą yra rašiusi:
Gimiau daugiavaikėje šeimoje, buvau penkta – pagrandukė. Vladas Lapinskas – tėtis, kilimo nuo Vievio (Naručionių kaimo), (...) sutiko našlaitę Uršulę Vingrytę nuo Anykščių – mano mamą. Šeima vertėsi sunkiai (...). Tėvelis Vladas – nenuorama, du kartus važiavo darbams į Ameriką.
Anykščiuose užaugo visi penki vaikai, išsimokslino, išėjo į gyvenimą. Aš baigiau Belvederio aukštesniąją pienininkystės mokyklą (…) Dirbau buhaltere.
1941 m. birželio 18 d. aš ištekėjau už išsilavinusio Žemaitijos bajoro Vytauto Dirvianskio; birželio 21 d. Vokiečiai užėmė Lietuvą (...).
1948 m. gegužės 22 d. su vyru ir dviem mažomis dukromis Vida ir Nijole gyvuliniame vagone „išvykome“ į Sibirą prie Baikalo ežero. Labai sunkus fizinis darbas, pusbadis, šaltis, vietinių užgauliojimai (...). Po Stalino mirties Sibire viskas po truputį lengvėjo, – jau turėjom savo nuosavą kambarį, karvutę Diną, paršiuką, keturias vištytes ir katytę. Ilgais žiemos vakarais rašiau eilėraščius ir prozą, grojau gitara, siuvau, siuvinėjau, piešiau… Jau vaikystėje labai kruopščiai ir kantriai siuvinėjau, ir piešiau.
1957 m. visi grįžome į geidžiamą Lietuvą, – mums jos reikėjo, bet deja jai nereikėjo mūsų...
1968 m. išėjau į užtarnautą poilsį, pasinėriau visa širdimi į kūrybinį darbą.
1972 m. J. Dirvianskienė įstojo į LTSR liaudies meno draugiją, o 1975 m. surengė pirmąją savo darbų parodą. 1980 m. buvo surengta jubiliejinė (ketvirtoji) autorinė paroda. Dailininkės darbai eksponuoti Maskvoje (1974 ir 1992 m.), Murmanske (1992 m.), taip pat įvairiuose Lietuvos miestuose: 1981 m. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Vilnius); 1982 m. Klaipėdos liaudies meno muziejuje; 1983 m. Kauno valstybiniame istorijos muziejuje ir sanatorijoje „Lietuva“ (Druskininkai); 1987 m. gimtuosiuose Anykščiuose; 2000–2001 m. Plungėje, Plateliuose, Skuode, Telšiuose (bendra šeimos paroda). Tautodailininkės kūryba įvertinta apdovanojimais, o 1987 m. išleista J. Dirvianskienės knyga „Dekoratyviniai nėriniai“, kurioje pateikiamos vąšeliu nertų dekoratyvinių gėlių ir augalų kompozicijos, sienos kilimų, servetėlių, takelių nuotraukos, darbo aprašymai, raštai ir schemos.
Trumpai apie parodą