Parodų archyvas

Ievos Naginskaitės paroda „Ką padarė žirklės“

2021 m. spalio 28 d. – 2022 m. kovo 1 d.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Pažinimo erdvėje buvo eksponuojama Ievos Naginskaitės paroda „Ką padarė žirklės“.

Minint I. Naginskaitės gimimo šimtmetį, jos kūrybai skirta retrospektyva „Ką padarė žirklės“ nukreipia į dailininkės autorinę knygą vaikams, bet kartu atspindi ir visą epochą. Dailininkės kūrybinis palikimas iki šiol nebuvo plačiau rodytas, todėl parodose pristatoma ne vien jos pamėgta tapyba, bet ir knygų iliustracija, grafika, piešiniai, fotografijos, etiudai ir eskizai, paryškinamos kai kurios dailininkės biografijos detalės.

Dailininkė išgyveno visus XX a. Lietuvos istorijos virsmus: gimė 1921 m. gegužės 26 d. Vilniuje pedagogų ir Lietuvos patriotų šeimoje, užaugo ir mokyklą baigė Rokiškyje, pasirinko dailės studijas Vilniuje, tapybos mokslus baigė jau sovietiniame Dailės institute, jos meninė karjera formavosi realistinės dailės kontekste.

Baigusi tapybos studijas, dailininkė nemažai dėmesio skyrė vaikų knygų iliustravimui. Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje nuo 1955 m. iki 1961 m. ji iliustravo 12 knygų. Daugiausia kūrė gamtos pažinimo temomis. Kurdama iliustracijas, ji neatsisakė savo tapybiškos prigimties: spalvoti paveikslėliai ar ranka piešti etiudai jos knygose primena ne grafiką, o tapybą.

Žinomiausias ir išskirtinis I. Naginskaitės kūrinys – autorinė bežodė paveikslėlių knyga „Ką padarė žirklės“ (1961, 2018). Interaktyvioje knygoje pavaizduoti 9 gyvūnų ir 9 įvairių profesijų žmonių atvaizdai (iš viso 18 figūrų). Vartant pusiau perkirptus lapus, galima sudėlioti 162 skirtingus personažus. Knyga gerai atspindi gyvenamąjį laiką ir yra išskirtinis XX a. 7-ojo dešimtmečio knygos vaikams pavyzdys. 2018 m. ši knyga tarsi atrasta iš naujo: perleista, eksponuota Lietuvos 100-mečiui skirtoje Lietuvos dizaino parodoje „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“, pristatyta tarptautinėse Bolonijos ir Vilniaus knygų mugėse, priskiriant ją Lietuvos knygų vaikams aukso fondui. Kultūrinio raštingumo ugdymo 2020 m. programa DIALLS (Dialogue and Argumentation for cultural Literacy Learning in Schools) įtraukė knygą į svarbiausių bežodžių paveikslėlių knygų sąrašą.

I. Naginskaitės kūrybos branduolys – 6–8-asis dešimtmečiai, kai ji iliustravo knygas, intensyviai tapė, dalyvavo parodose. Dailininkės drobė „Kolūkio bitynas“ (1957), eksponuota parodoje Maskvoje, buvo įvertinta premija, menininkė gavo kelialapį kartu su kitais parodos dalyviais keliauti kruiziniu laivu aplink Europą. 1960 m. rugsėjį vykusios kelionės metu aplankytos 8 šalys ir 12 miestų, apžiūrėti muziejai, architektūros paminklai. Dailininkė paliko šios kelionės fotografijų dienoraštį, kuris perteikia jos įspūdžius ir matytus vaizdus.

Būdama Dailininkų sąjungos narė ir siekdama išvengti oficialios dailės reikalavimų, savo kūrybai ji rinkosi nišines sritis ir temas – kūrė vaikų knygų iliustracijas, tapė gamtos peizažus. 1956 m. įsigijusi „Moskvičių“ (buvo viena iš nedaugelio vairuojančių moterų Vilniuje) ir susikrovusi drobes, molbertą, dažus, keliaudavo po Lietuvą tapyti. Buvimas gamtoje dailininkei leido atitolti nuo miesto triukšmo ir užsakomųjų darbų, tapymas gamtoje suteikdavo kūrybinio džiaugsmo ir ramaus santykio su sąžine.

Nuo 1968 m. visą dešimtmetį I. Naginskaitė skyrė savo vaikystės ir jaunystės miestui Rokiškiui: kūrė dekoracijas, kostiumus ir plakatus pirmajam Lietuvoje Rokiškio liaudies teatrui. Nors truputį eksperimentavo (tapė „vaizdinius“), kūrė grafiką ir scenografiją, vis dėlto šios veiklos buvo tik fonas jos pomėgiui tapyti. Būdama brandaus amžiaus, sulaukė ir laisvos Lietuvos trispalvės plazdėjimo ant Gedimino kalno. Naujų darbų jau nebekūrė, tačiau teptuko iš rankų nepaleido, vis tobulindama savo senų kūrinių potėpius ar įvilkdama juos į naują pasporto rūbą, rengė jubiliejines kūrybos parodas.

Dailininkė atstovauja visai menininkų (ypač moterų menininkių) kartai, kuri pokario ir sovietmečio metu įsitraukė į savotišką rezistenciją sistemai: nestojo į komunistų partiją, atsisakė karjeros ir žinomumo, užėmė kuklią vietą menininkų bendruomenėje. I. Naginskaitės parodos leidžia kiek plačiau susipažinti su dailininkės kūryba, pajusti jos gyvenamąjį laikotarpį; iliustruotos knygos ir fotografijos atskleidžia jos pomėgius, supusius žmones, kasdienę aplinką.

Ievos Naginskaitės kūrybinį palikimą saugo Justos ir Algirdo Petronių šeima, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas, Rokiškio krašto muziejus.