Ekspertų tribūna || Domo Kauno Mažosios Lietuvos bibliotekų istorija

Doc. dr. Tomas Petreikis

Mažoji Lietuva – vis dar paslaptingas ir tik pamažėle išnyrantis istorinis Lietuvos regionas. Vienas aktyviausių Mažosios Lietuvos tyrėjų ir jos kultūros pažinimo propaguotojų profesorius Domas Kaunas skaitytojus nudžiugino nauja knyga „Mažosios Lietuvos knygų namai“ (2025)*. Tai ne pirmoji profesoriaus knyga bibliotekų istorijos tema, bet paskutinė, kurioje apibendrinta ilgus dešimtmečius kaupta medžiaga. Veikalas įgavo ryškių monumentalumo ir enciklopedinio pobūdžio požymių. Autorius šioje monografijoje siekė atskleisti Mažosios Lietuvos lietuvių bendruomenės bibliotekų vaidmenį vietos kultūrai ir lietuvių tautinei savimonei. Tad į tyrimo aprėptį pateko tik lituanistinės ir lietuviškosios bibliotekėlės paliekant nuošalyje kitų šio krašto gyventojų bibliotekų istoriją.

Autorius daug dėmesio skiria Prūsijos švietimo istorijos raidai, tautinės politikos analizei, nes šis kontekstas tiesiogiai nulėmė vietos lietuvių bendruomenės gyvenimo sąlygas, kuriomis radosi individualūs ir kolektyviniai savišvietos poreikiai. Visuomeninio pobūdžio bibliotekas prižiūrėjo valstybė, tačiau jos neatsirado be atskirų asmenų, giminių ir visuomenės pastangų. Mažosios Lietuvos bibliotekų istorija fragmentiška: archyvinių šaltinių išlikę nedaug, daugelis institucijų ir organizacijų bibliotekų sunaikinta Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu ir pokariu. Monografijos autorius turėjo pasitelkti Mažosios Lietuvos periodiką, knygų ženklus (proveniencijas ir marginalijas), atsiminimus, daug dėmesio skirti ikonografijos paieškai. Šių šaltinių surinkimas reikalauja nuolatinio dėmesio ir pastangų kruopščiai registruojant ir fiksuojant pavienius faktus.

D. Kaunas Mažosios Lietuvos bibliotekų istoriją chronologiškai suskirstė į tris dalis: 1) iki 1807 m., 2) 1808–1919 m., 3) 1920–1940 m. Šios datos fiksuoja svarbiausius Prūsijos valstybėje įvykusius istorinius lūžius, kurių metu keitėsi švietimo, socialinė arba politinė situacija. Istoriniai pokyčiai nulėmė Mažosios Lietuvos lietuvių padėtį Prūsijos, o nuo 1923 m. – ir Lietuvos valstybėje. Monografijoje atskleidžiama, kaip keitėsi atskirų bibliotekų tipų vaidmuo. Bibliotekos augo kartu su valstybės švietimo aparatu, ūkinėmis veiklomis ir visuomeniniu lietuvių sąmonėjimu.

Vokiškojo prado lituanistinės bibliotekos Prūsijoje buvo itin svarbios ankstyvuoju etapu, kai lietuvių tauta dar nepajėgė pati organizuotai domėtis savo praeitimi. Evangelikų liuteronų tikėjimas, stipri vokiška kultūros tradicija ir tolerancija tautinėms mažumoms suformavo ilgalaikį kultūros raidos kontekstą. Tuo metu Karaliaučiuje įkurtos didikų bibliotekos tapo palankiu pagrindu kaupti įvairaus turinio rinkinius: lituanistines knygas, rankraščius, gamtos paveldo kolekcijas ir kitas vertybes. Šios šeimų įkurtos bibliotekos savo pobūdžiu priminė giminių muziejus. Karaliaučiaus bibliotekos tarnavo tiek lietuvių studentų, tiek lietuvių kalba besidominčios profesūros interesams. Nors Prūsijos lietuvių bendruomenė buvo raštinga ir daugelis gyventojų turėjo asmeninius knygų rinkinius, jie (kaip ir klasikas Kristijonas Donelaitis) to pernelyg nesureikšmino. Galiausiai agrarinis Mažosios Lietuvos pobūdis ir vyraujantys nedideli miesteliai nebuvo palanki terpė lietuviškoms bibliotekoms suklestėti.

XIX a. viduryje prabudo lietuvių tauta, bet kartu germanizacija vis aktyviau veikė lietuvninkų bendruomenę, todėl šalia valstybės išlaikomų švietimo įstaigų bibliotekų išnyra ir pirmosios visuomeninio pobūdžio lietuvių inteligentijos kuriamos bibliotekos. Taip atsiranda tilžiškės „Birutės“ (1884–1914) draugijos biblioteka, kurios vertingesnė dalis 1908 m. buvo padovanota Lietuvių mokslo draugijai. Atsiranda ir pavienių asmeninių bibliotekų, kurios atveriamos tautiškai orientuotiems skaitytojams. Išskirtinės Dovo Zauniaus (1845–1921) ir dr. Viliaus Gaigalaičio (1870–1945) bibliotekos, kurios buvo daugiau ar mažiau atviros ir artimesniems bičiuliams. Tad, viena vertus, germanizacija mažina vietos lietuvių bendruomenę, kita vertus, šis spaudimas ją skatina imtis aktyvesnių organizuotų veiksmų. Biblioteka įsitvirtina kaip draugijų visuomeninės veiklos forma. Šioje srityje aktyviai veikė Jokūbas Stikliorius (1871–1942), kurio nuopelnus įvertindamas D. Kaunas tarsi ir dedikavo šį monografinį veikalą.

Vienas sudėtingiausių, bet šaltinių požiūriu geriausiai išlikusių ir aprašytų laikotarpių buvo 1920–1940 m. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Po trumpo Ambasadorių konferencijos valdymo laikotarpio 1923 m. kraštą prisijungė Lietuvos Respublika ir suteikė jam autonomiją. Faktiškai Mažoji Lietuva buvo padalinta į dvi dalis, viena liko Vokietijoje, kita – Lietuvoje. Vokietijoje likusi dalis su Tilže, kuri ilgą laiką buvo laikoma Mažosios Lietuvos sostine, patyrė didesnių suvaržymų, todėl ir bibliotekų įtaka lietuvių bendruomenei buvo nedidelė, nors lietuvių organizacijos ir stengėsi jų neapleisti. Profesorius pagrindinį dėmesį sutelkia į Klaipėdos krašte vykusius procesus. Krašte dėl politinės įtakos aktyviai konkuravo vokiečių ir lietuvių bendruomenės. Vokiečiai turėjo Vokietijos palaikymą, lietuviai buvo remiami Lietuvos vyriausybės. Dėl agresyvios Vokietijos politikos Klaipėdos krašto atžvilgiu, siekiant jį susigrąžinti, ilgainiui susiklostė tarsi du paraleliniai pasauliai: grįsti tautiškumu ir santykiu arba su Lietuva, arba su Vokietija. Vokiečių bendruomenė dominavo, todėl daugelis miestų viešųjų bibliotekų orientavosi į vietos vokiečių interesus. Savo ruožtu Lietuvos vyriausybės lankstumo stoka lėmė situaciją, kai Klaipėdos krašto lietuvių bendruomenė liko prie senųjų organizacinės veiklos tradicijų ir pernelyg nesidomėjo siūlymais masiškai steigti šaulių ar jaunųjų ūkininkų bibliotekas, kurios buvo populiarios Didžiojoje Lietuvoje. Lietuvos valstybė stengėsi remti Klaipėdos krašto lietuvius per valstybės išlaikomas viešąsias ir švietimo įstaigų bibliotekas, bet tai buvo daroma gana pavėluoti. Vienoje ir kitoje Nemuno pusėje atsirado ir lietuvių bibliofilų: pavyzdžiui, tilžiškė Zaunių šeima garsėjo gausia biblioteka. Asmeninę biblioteką turėjo ir jaunosios lietuvninkų kartos veikėjas sudmantiškis Jonas Birškus (1873–1959). Vokietijai 1939 m. atplėšus Klaipėdos kraštą lietuvninkų bendruomenė patyrė suvaržymų, todėl ir bibliotekų vaidmuo šviečiant vietos lietuvių bendruomenę ženkliai sumenko. Antrojo pasaulinio karo metais dėl karo veiksmų ir vietos lietuvių persekiojimo Mažosios Lietuvos bibliotekos sparčiai nyko. Tai, kas išliko, buvo išsaugota bibliotekose ir muziejuose, o nedidelė dalis nusėdo bibliofilų bendruomenėje.

Apibendrintai galima teigti, kad ši D. Kauno knyga laikytina Mažosios Lietuvos knyginės kultūros enciklopedija, atskleidžiančia regiono gyventojų tapatybės ir švietimo raidą. Kartu tai – paminklas Mažosios Lietuvos lietuviams, primenantis įpėdiniams, koks trapus yra tautų ir jų paveldo likimas. Bibliotekų bendruomenė, ypač Mažojoje Lietuvoje, jau sulaukė šios knygos pristatymų, kuriuose ne tik aptarta leidinio vertė, bet ir teikta pasiūlymų, ką būtų galima nuveikti ateityje. Vienas iš sumanymų – stiprinti Mažosios Lietuvos dokumentinio paveldo tyrimus ir aktyvinti skaitmeninimą. Tik paveldo komunikacija įtvirtina jo vertę šalių istorijoje ir tautų sąmonėje.

* Kaunas, Domas. Mažosios Lietuvos knygų namai: bibliotekos, rinkiniai, jų kūrėjai ir paveldo likimas: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2025. 982, [1] p.: iliustr., faks., portr. + 1 sulankst. žml. lap.