Skaitau, vadinasi, matau

Gyvenimai būna skaidrūs, šiurkštūs arba kampuoti, ne visada aiškios sudėties, dažnai – nenusakomos formos, kai kurie – aitrūs, kiti – vos skambantys. Ištisa galybė gyvenimų ir jų žmonių. Ir nė vienų neįrėminsi. Gali mėginti sugrūsti į lentynas su kokiais nors pavadinimais, jei labai norisi. Bet atrodys jie ten nei šiaip, nei taip. Užtat gali sudėti į knygą – it stiklo prizmę, drąsią atskleisti visas spalvas.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktoriaus pavaduotoja Alma Masevičienė kaip tik tokių knygų ir dairosi. „Man skaitymas – tai legalus žiūrėjimas pro rakto skylutę. Studijavau socialinę antropologiją, tad toks žvilgsnis į žmones, gyvenimą man labai savas ir įdomus. Skaitau daugiausiai grožinę literatūrą, iš jos mokausi. Man nereikia saviugdos skaitinių ar patarimų knygų – visa, ko reikia, randu grožinėje literatūroje“, – dalijasi Alma. Žvilgtelėkime kitapus durų ir mes.

Iain Pears, Likimo pirštas
„Perskaičiusi šį garsaus britų rašytojo talentingai parašytą, gyvą ir įtikinamą romaną, dar kartą įsitikinau, kad žmogaus atminties fenomenas yra išties įstabus. Nors romano veiksmas vyksta XVII a. antroje pusėje Oksforde, kuriame tuo metu kunkuliuoja įvairūs intelektiniai, moksliniai, religiniai ir politiniai įvykiai, puikiai galima išvesti paraleles su šiandiene mūsų kasdienybe ir nemažai dalykų pamatyti visai kitomis spalvomis.

Haiku Vilniui
Nors daliai vilniečių programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ asocijuojasi su „be reikalo išleistais milijonais“ ir skulptūra Neries krantinėje, man ji visada asocijuojasi su nepaprastai jaukia ir miela knyga „Haiku Vilniui“. Sakoma, kad poezija yra jausmų ir minčių koncentratas. Haiku, mano manymu, yra šio koncentrato koncentratas. Juk žodžiais nupiešti paveikslą, telpantį į tris eilutes ir septyniolika skiemenų, yra nepaprasto kūrybingumo ir ypatingų kalbos valdymo gebėjimų reikalaujantis procesas. Į šią knygą sugulė paprastų vilniečių mintys apie mūsų sostinę – kiekvienam savitą ir nepakartojamą.

Herbjørg Wassmo, Dinos knyga
Visai neseniai, grįžusi iš kelionės po Norvegiją, dar kartą (gal jau kokį šeštą ar septintą) perskaičiau šią knygą. Kiekvienas norvegų rašytojos H. Wassmo romano sakinys – tarsi saldainis su daug popierėlių: skaitydamas vynioji juos po vieną ir prieš akis skleidžiasi sodrus XIX a. Norvegijos paveikslas. Daug pagiriamųjų žodžių vertėtų pasakyti ir knygos vertėjai Eglei Išganaitytei, kuri savo darbą atliko puikiai.