Mieli rubrikos skaitytojai, pristatome jums Dovydą. Dovydas Sagaitis yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Paslaugų departamento Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkas. Viskas, nuobodžioji straipsnio dalis baigėsi. Visa Dovydo spalvų paletė – priešais jus. Keliame baltą vėliavą – išraiškingiau už jį patį jo nenutapysime.
Vaido Juškos nuotr.
„Esu kilęs iš Kėdainių, matyt, todėl dar pirmoje klasėje pirmąja savarankiškai perskaityta knyga buvo Christine Nöstlinger „Agurkų karalius. Pirmadienį viskas kitaip“. Na o baigdamas pradines klases jau ir pats išleidau pirmąją autorinę knygą pavadinimu „Raštai“. Tiesa, tiražas buvo vienetinis, tad ta knygelė taip ir pradingo auklėtojos rankose ir, matyt, jau nebeatsivers mano, suaugusiojo, akių retrospektyvai.
Knygos mano gyvenime niekad nenusavino didžiosios dalies laiko, nepalikdamos jo kitoms veikloms, tačiau visuomet buvo šalia ir padėjo priimti lemtingus sprendimus. Ir vis dėlto viena yra neįtikėtinai aišku: knygų esu perskaitęs per mažai, ir šis pojūtis, tikiuosi, išliks su manimi iki paskutiniosios gyvenimiškos laimės akimirkos. Todėl noriu pasidalinti kaip tik tuo, ko dar nesu skaitęs ir ką noriu perskaityti duotuoju metu – savo sąžinės skauduliais ir nuodėmėmis.
George Orwell, 1984-ieji
Taip susigėdęs dar nebuvau. Prašau, neklauskite sutikę, kodėl dar neperskaičiau nė vienos G. Orwello knygos...
Homeras, Iliada, Odisėja
Nors siužetas ganėtinai žinomas, niekada nesu į rankas paėmęs teksto.
Jonas Jucevičius, Kėdainių krašto architektūra
Stora ir išsami knyga apie Kėdainių krašto architektūrą, jos man niekaip nepavyksta atidžiau perversti.
Antoine de Saint-Exupéry, Mažasis princas
Daugybę kartų rekomenduota ir daug sykių užklydusi, taip ir liko neatversta. Nors, tiesą sakant, jaučiu potraukį nugyventi gyvenimą taip jos ir neperskaitęs – vien tam, kad žinočiau, jog įmanoma ir taip...
Ričardas Gavelis, Vilniaus pokeris
Jau namuose, laukia būti pradėta...
Fiodoras Dostojevskis, Nusikaltimas ir bausmė
Vaikystėje mėgau serijos „Drąsiųjų keliai“ knygas ir ypač istorijas apie indėnų gyvenimą. Kiek vėliau, mokykloje, didžiausiu sukrėtimu ir knygos galios suvokimu tapo visiems gerai žinomas F. Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“. Tai – vienintelė knyga, sukėlusį realų fizinį pasipriešinimą skaitomiems žodžiams. Skaitant lemtingąją sceną iš tiesų pradėjo spausti smilkinius. Ir, ko gero, nieko stipresnio už nuoširdų pagarbios ir nuostabios baimės jausmą tekstui, autoriui ir minčiai man patirti neteko.
Friedrich Nietzsche, Stabų saulėlydis, arba Kaip filosofuojama kūju
Negaliu nepaminėti bent keleto filosofų kūrybos. Nors filosofija, kaip autentiškas ir originalus tikrovės veiksmas, gimė antikinėje Graikijoje, visgi į ją pažvelgti iš atokiau (perspektyvoje) ir šiek tiek iš arčiau (asmeniškai) man labiausiai padėjo visiems puikiai žinomas vokiečių filosofas F. Nietzsche puikiais savo veikalais „Paskutinis stabų saulėlydis, arba Kaip filosofuojama kūju“, „Anapus gėrio ir blogio“, „Apie moralės genealogiją“. Danų mąstytojas Sørenas Kierkegaardas knygomis „Baimė ir drebėjimas“, „Liga mirčiai“ ir kitais veikalais į mano filosofinį akiratį grąžino tikėjimą. Atsidėkodamas norėčiau paminėti dar keletą tokių filosofijos žemgulių akmenų kaip René Descartes’as, Immanuelis Kantas, Edmundas Husserlis, Martinas Heideggeris, Ludwigas Wittgensteinas, Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis.
Arvydas Šliogeris, Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai
Tačiau grįžti į tą pirmykštį filosofijos horizontą ir tikrovės horizontą par excellence, kaip pasakytų, matyt, ir pats autorius, man padėjo gyvo lietuvių filosofijos klasiko A. Šliogerio knygos „Transcendencijos tyla“, „Niekis ir Esmas“, „Niekio vardai: septyni antropotopijos etiudai“ ir kitos. Būtent jis iš panhoministinio technologinio mąstymo simuliakrų grąžino mane į mąstymą apie tikrovę, į pokalbius su Herakleitu, Sokratu, Taliu.“