Sveiki, susidūrę su kitokiu požiūriu į atostogoms ar poilsiui skirtas knygas. Manote, pailsėti nuo kasdienių užduočių padeda lengvas skaitinys, leidžiantis protui nuo jūsų atsainiai nusigręžti ir ganyti akis po ryškias, bet nereiklias puslapių erdves? Taip, tai gali būti tiesa. Tačiau dažnai tingios mintys tingiai kovoja ir už jūsų poilsį.
Pamėginkite jas užkurti! Kad pleškėtų, suktųsi liepsnų kamuoliais ir sugertų visą jūsų dėmesį, palikdami be jo nykiai trypčiojančius rūpesčius. Mintis įžiebiančių knygų penketuką išrinko Miglė Anušauskaitė, smalsiai žibančių akių Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja.
Thomas Pynchon, Mason and Dixon
„Mano mėgstamiausias autorius, kurio tik viena knyga išversta į lietuvių kalbą („Šaukiamas numeris 49“).
Ypač tinka skaityti per atostogas, nes niekas nekvaršina galvos ir gali rimtai pasinerti į tą brūzgyną. Didžiuma knygos veiksmo vyksta XVIII a. Amerikoje, kur du astronomai brėžia sieną („liniją“) tarp keturių valstijų. Įdomus sutapimas – skaitydama šį kūrinį pati verčiau Evelinos Gužauskytės knygą apie tai, kaip Kolumbas, atvykęs į Ameriką, ten suteikdavo pavadinimus. Taigi kitoniškas Naujasis Pasaulis ir atvykėliai europiečiai kurį laiką malėsi mano mintyse.
T. Pynchono stilius nėra lengvas, vaizdiniai sudėtingi, taigi pasakojimas „neslysta“, skaitant reikia įdėti darbo. Bet tas darbas atsiperka – tas pasaulio matymas persismelkia ir į kasdienybę: imi pastebėti visokias keistas detales, aplinka atrodo pritvinkusi grėsmės ir siužetų.
Gershom Scholem, Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės
Kadangi dirbu su judaika, pamaniau, kad reikia paminėti knygą, kuri mane ir sudomino žydų kultūra. Pamenu, nusipirkau ją ko ne atsitiktinai, norėdama pailsinti galvą nuo kažko kito (Magistrinio? Bakalaurinio? Nebepamenu). Tiesiog knygyne patraukė akį ir pamaniau: „Bet ir iš tiesų – aš nieko nežinau apie žydų mistiką!“ Įsitikinusi, kad tai mokslinė knyga apie žydų mistiką (o ne mistinė knyga apie kažką kita), ją įsigijau ir su malonumu perskaičiau. Skaitant atrodė, kad įeini į pilną žmonių patalpą, kur visi kalba vienu metu, o autorius moderuoja pokalbį nelabai griežtai. Nors viso to daugiabalsio pokalbio ir neįsimeni iš pirmo karto, bendras įspūdis išlieka ilgam.
Flann O’Brien, Trečiasis policininkas
Visiems kišu šitą knygą skaityti, bet neišgirstu beveik jokio atsiliepimo. Nejaugi ji niekam nepatinka taip, kaip man? Siužetas prasideda maždaug taip: pasakotojas trokšta išleisti filosofo, kuriuo žavisi, raštus (išgalvotas filosofas, kurio knygos pilnos keistų idėjų, pavyzdžiui, kad žemė yra dešros formos, o naktis tėra užteršto oro sankaupos). Bet jam trūksta pinigų, todėl su bendrininku nusprendžia nužudyti seną turčių Meizersą. Praėjus kiek laiko po šios žmogžudystės, pradeda dėtis keisti dalykai, panašūs į aprašytus ano filosofo knygose. Atmosfera niūri, bet persmelkta gero airiško humoro. Pasakojimas primena sapną, bet siužetas tvirtai sukaltas, nėra nieko nereikalingo, skaityti lengva, o pabaigoje daug kas paaiškėja. Nerekomenduoju skaityti, jei kaip tik karščiuojate. Visais kitais atvejais – labai siūlyčiau.
Carter Vaughn Findley, The Turks in World History
Rašydamas apie tiurkų tautas, karus, religijas ir kitką, autorius naudoja tokią analogiją: įsivaizduokite, kad prieš porą tūkstantmečių iš Centrinės Azijos pajuda autobusas. Kartais jis sustoja, kai kurie keleiviai išlipa, įlipa naujų, tada kažkas sugenda, pakeičiamos autobuso detalės... Pagaliau, autobusui atvažiavus iki dabartinės Turkijos teritorijos, paaiškėja, kad visi jo keleiviai – nebe tie, kurie išvyko iš pradinio taško, o ir autobusas jau kitas. Tam tikra prasme, tai – tiurkų kelionė iki dabartinės Turkijos.
Knyga parašyta moksliniu, bet labai patraukliu stiliumi, o nuo Centrinės Azijos įvykių, mūšių, imperijų ir valdovų plyšta galva. Norisi konspektuotis iškart abiem rankomis.
Paul Celan, Aguona ir atmintis
Iš tiesų, niekada nesu laikiusi rankose šios knygos, tik skaičiau joje publikuotus eilėraščius tinklalapyje „Tekstai.lt“. Bet kaip aš skaičiau! Ir nusirašinėjau, ir mintinai mokiausi. Apie poeziją sunku kalbėti nebanaliai, o ir P. Celano poezija nelengva: Holokausto atgarsiai, tamsa, akmuo, pelenai. Bet ir vėliavos, atviros erdvės, šviesos mirguliavimas. Labai išskirtiniai eilėraščiai – atrodo, kad jie turi ne tik savitą skambesį, vaizdinius, bet ir kvapą, netgi konsistenciją.“