Šia Metodika ir skaitmeniniu įrankiu siekiama, kad atminties institucijų ar švietimo įstaigų, taip pat kitų kultūros bei akademinių organizacijų viešinamas skaitmeninis turinys ir susijusi medžiaga (metaduomenys, paaiškinimai, aprašymai ar pan.) būtų tinkamai ženklinama. Taip pat Metodika siekiama pateikti ir gaires kūrėjams, atlikėjams (visų pirma, mokslo įstaigų, orientuotų į meno, kultūros studijas, auklėtiniams), kaip tinkamai paženklinti savo sukurtus (atliekamus) meno, mokslo ar kitus objektus, kad potencialūs jo naudotojai tiksliai žinotų jų naudojimo galimybes. Atlikus ženklinimą pagal Metodikos nuorodas, galutiniams tokios paženklintos medžiagos naudotojams būtų sudarytos sąlygos ja naudotis, nepažeidžiant galiojančių teisinių ribojimų. Turinio ženklinimas išplečia internete skelbiamų duomenų (ar tai būtų kultūros paveldas, nauja kūryba ar kitas turinys) sklaidos galimybes, kartu ugdo visuomenės pagarbą intelektinei nuosavybei ir nepakantumą neteisėtam jos naudojimui. Atlikus tyrimą projekto metu nustatyta, kad Lietuvoje internete skelbiamą skaitmeninį kultūros paveldą ženklina tik mažiau nei trečdalis apklaustų atminties institucijų. Dauguma ženklinančių įmonių renkasi tik viešosios srities (angl. public domain) objektus ir naudoja tik vieną iš visų galimų ženklinimo būdų.
Vertinant skaitmeninio (skaitmeninamo) kultūros paveldo prieinamumą, paminėtina, kad tarptautinėje bibliotekininkų, muziejininkų ir archyvininkų bendruomenėje vyrauja nuostata, kad kolekcijos saugomos norint užtikrinti prieigą prie jų bei sudaryti galimybę jomis naudotis. Taikomi teisiniai ribojimai, nustatantys turinio atvirumo lygį, neleidžia išnaudoti visų šiuolaikinių skaitmeninių sklaidos kanalų galimybių. Skaitmeninio kultūros paveldo atvirumas ir ženklinimas gerokai padidina jį saugančios ir pristatančios organizacijos interneto svetainės lankytojų ar elektroninės paslaugos naudotojų skaičių ir išplečia jų geografiją. Platesnė sklaida užtikrina įvairesnį kultūros paveldo naudojimo kontekstą, pvz., naudojant juos naujuose meno kūriniuose, praplečiant ar kuriant naujus enciklopedijų bei tinklaraščių įrašus, integruojant juos į skaitmenines mokymo priemones. Be to, didesnis susidomėjimas objektais atkreipia naudotojų dėmesį ir į kitas atminties institucijų teikiamas paslaugas.
Kita vertus, švietimo įstaigų auklėtiniai, galėdami gauti prieigą prie tinkamai paženklintų kultūros paveldo objektų (taip pat ir kitų atminties institucijų kolekcijose esančių objektų) gali laisviau naudoti turinį. Dėl aiškaus ženklinimo lengvai sužinodami suteikiamų teisių ribas, nebijodami pažeisti teisinių reikalavimų jie gali tokiais objektais dalintis su platesne auditorija (pavyzdžiui, skelbti savo paskyrose socialiniuose tinkluose, blog‘uose ar pan.), ir dar svarbiau – panaudoti tokius objektus (jei ženklinimas tai leidžia) savo kūrybai, kurdami išvestinius objektus, keisti, atlikti kūrinius ir kt. Tokiu būdu siekiama atminties institucijų kolekcijose esančių objektų populiarinimo, aktualizavimo, integravimą į šiuolaikinę kūrybą. Be to, Metodika paaiškina ir kaip paženklinti naują kūrybą – tokiu būdu siekiama ugdyti jaunų kūrėjų sąmoningumą ir mažinti teisinį neapibrėžtumą dėl jų internete skelbiamos kūrybos teisinio statuso.
Didžiausias leistinas atvirumo lygis skatina naudotojus dalintis kultūros objektais per socialinius tinklus, taip didinant objektų matomumą. Be to, atviromis naudojimo licencijomis paženklinta vaizdo ar audiovizualinė medžiaga yra patraukli Wikimedijos platformai, kuri vėliau naudojama Wikipedijos enciklopedijoje, pritraukiančioje milijonus lankytojų ir turinčioje labai gerus reitingus Google paieškos sistemoje. Tai lemia, kad ir į Wiki iniciatyvas patekę kultūros objektai iš konkrečios institucijos tampa daug lengviau atrandami globalioje interneto paieškoje, taip didėja tinkamai paženklinto objekto sklaida.
