2024 m. rugsėjo 4 d.

Edvardo Čapskio atvirumas atsiminimuose ir jų vertė mūsų amžiaus istorijai

Vilniaus rotušėje rugsėjo 3 d. pristatyta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleista Edvardo Čapskio knyga „Sibiriečio atsiminimai“. Autorius ir pagrindinis jos herojus Edvardas-Hutenas Čapskis (1819–1888) – aristokratas, dvarininkas, kilęs iš senos Pomeranijos giminės Huten-Čapskių, 1863–1864 metų sukilimo dalyvis, išgyvenęs Sibiro katorgą.  

Renginį moderavo knygos redaktorė Irena Stankevičienė, dalyvavo mokslinė knygos konsultantė, habilituota mokslų daktarė, profesorė Tamara Bairašauskaitė, Marianos Veriovkinos draugijos vadovė Sandra Dastikienė, knygos vertėjas Kazys Uscila.

Vilniaus rotušės vadovas Perlis Vaisieta pasveikino susirinkusiuosius prancūzų poeto Polio Eliuaro eilėmis, pakvietė pasiklausyti pianisto Roko Zubovo ir violončelininko Glebo Pyšniako atliekamos muzikinės programos. Skambėjo Jurgio Juozapaičio „Nostalgija“ violončelei ir fortepijonui, Mečislovo Vainbergo „Sonatos“ violončelei ir fortepijonui pirma dalis ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Preliudas h-moll“. Pianistas R. Zubovas, primindamas kūrinių artimumą pristatomos knygos temai,  atskleidė įdomų faktą: „Preliudo pagrindinei melodijai Čiurlionis panaudojo 1863 m. sukilėlių giesmę“.

Kiekviena knyga yra kelionė, vedanti į šviesiausius ir tamsiausius praeities kampelius, kalbėjo knygos redaktorė I. Stankevičienė. „Knyga, kurią šiandien pristatome, yra ne tik autobiografinė kelionė, kurioje susipina asmeniniai išgyvenimai, istoriniai įvykiai ir kultūriniai kontekstai, bet ir liudijimas apie ištvermingumą, prisitaikymą sunkiausiais laikais. Kai pirmą kartą kaip redaktorė skaičiau „Sibiriečio atsiminimus“, buvau sukrėsta asmeninio pasakojimo gylio ir emocionalumo“, – knygos išskirtinumą pabrėžė redaktorė primindama, kad atsiminimų autoriui Sibiras buvo ne geografinė, bet asmeninių išbandymų vieta. 

Apie tai, kaip atrado šią knygą ir kilo idėja ją išleisti, pasakojo Marianos Veriovkinos draugijos vadovė Sandra Dastikienė. „Gilindamiesi į Vyžuonų dvaro ir regiono istoriją, atradome nuostabią asmenybę Edvardą Čapskį. Taip prasidėjo knygos vertimo ir išleidimo istorija, trukusi beveik ketverius metus. Ačiū Lenkijos instituto darbuotojams, padėjusiems įsigyti šią knygą. Ačiū Nacionalinės bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centrui, ją išleidusiam. Tai labai svarbus istorikams, paminklosaugininkams ir visiems, kurie domisi 1863-1864 m. sukilimo tema, leidinys“, – kalbėjo S. Dastikienė. 

Septynių dalių atsiminimų knygai pratarmę parašė Stanisławas Vincenzas. Apie jį, Jerzy Giedroycą, kitus žymius kultūros veikėjus, savitai prisilietusius prie šių atsiminimų, kalbėjo vertėjas Kazys Uscila prisipažinęs, kad tai jau 95 iš lenkų kalbos jo išversta knyga. „Šios knygos reikšmė byloja ir apie tai, kad prie jos gimimo prisidėjo ir Jerzy Giedroyco aplinka, nes pratarmę parašęs S. Vincenzas buvo aktyvus mėnraščio „Kultūra“, kurį leido J. Giedroycas Paryžiuje, bendradarbis“, – aiškino K.Uscila.

„Sibiriečio atsiminimai“ lenkų kalba buvo išleisti 1964 m., juos pagal autorinį rankraštį, kuris buvo dingęs ir tik vėliau surastas, parengė Maria Czapska.

Apie vieną sudėtingiausių devynioliktojo amžiaus Lietuvos istorijos laikotarpį, kai bandymas susigrąžinti valstybę, laisvę ir savarankiškumą baigėsi skaudžiu pralaimėjimu, represijomis ir sulaužytais gyvenimais, kalbėjo prof. T. Bairašauskaitė. Pasak knygos mokslinės konsultantės, nukeliantys į tuos laikus atsiminimai šiandien yra reikšmingi ne tik istorikams, bet ir mums visiems, nes tai mūsų istorija, apie kurią nedaug težinome.

„Ar jūs galvojate apie 1863–1864 m. sukilimą kaip apie savo šeimos istorijos dalį? Susiklostė taip, kad lietuviškoje atmintyje jis nebuvo mūsų istorijos dalis. Bet kažkas išjudino atmintį, judesys buvo toks stiprus, kad atsirado nemažai knygų, darbų, kurie padeda suprasti šį sukilimą“, – prof. T. Bairašauskaitė priminė ir tai, kas buvo naujas politinis reiškinys – valstiečių dalyvavimas sukilime. Ji pateikė daug faktų iš E.Čapskio gyvenimo.

Edvardas Čapskis valdė Kalnaberžės, Vyžuonų ir Vyžuonėlių dvarus, patyrė pasmerktojo mirčiai, Sibiro katorgininko, tremtinio iki gyvos galvos dalią, turto konfiskavimą. Autoriaus biografiją galima pavadinti išsilavinusio devynioliktojo amžiaus bajoro gyvenimo ir veiklos pavyzdžiu. Jis mokėsi pijorų mokykloje Varšuvoje, vėliau Berlyne, baigė teisę Charkivo universitete, dirbo valstybės tarnautoju Lenkijos karalystės valstybės sekretoriate Sankt Peterburge. Apie 1847-uosius jis grįžo į tėviškę, gyveno tėvų dvare Kalnaberžėje, po vedybų nusipirko Vyžuonų dvarą ir jame apsigyveno. Prasidėjus sukilimui buvo apkaltintas ir nuteistas mirties bausme, Vyžuonose valstiečiams pakorus caro valdžios administratorių Lebedevą. Išgelbėjo jį Anglijos karalienės Viktorijos užtarimas, apie kurį E. Čapskio pusbrolis Emerikas Čapskis rašė: „Imperatorius atmetė Prūsijos kunigaikštienės Izabelės Sanguškos iš Liubomirskių, tuomet viešėjusios Londone, užtarimą; sužinojusi apie nuosprendį ji nedelsiant nuvažiavo pas ministrą Palmerstoną, buvo išsiųsta telegrama karalienei Viktorijai į Vindzorą. Karalienės užtarimas davė rezultatą, Aleksandro II išsiųsta depeša Potapovui, Muravjovo padėjėjui, buvo įsakyta pakeisti nuosprendį“.

1863–1864 m. sukilimas buvo numalšintas, jo vadai, dalyviai pasmerkti mirčiai ir katorgai.  Daug jų negrįžo iš Sibiro, tačiau E. Čapskiui buvo lemta išvysti gimtinę ir po nelaisvės metų sugrįžti pirmiausiai į Liepoją, vėliau – į tėviškę, parašyti ir palikti naujoms kartoms sudėtingą praeitį liudijančius atsiminimus. Sugrįžęs iš Sibiro grafas E. Čapskis apsigyveno motinos dvare Svajatyčuose. Mirė 1888 m., palaidotas senose Rasų kapinėse Vilniuje.  

Autentiškas autoriaus pasakojimas atspindi Abiejų Tautų Respublikos aristokratijos likimą, priešinimąsi Rusijos imperijos režimui, paramą sukilimui, represijas jį nuslopinus. Šie atsiminimai reikšmingi šių dienų kontekste, nes  grėsmė iš Rytų iki šiol neišnyko.

 „Sibiriečio atsiminimų“ vertimą ir leidybą parėmė Lenkijos institutas, Kultūros ministerija, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, Marianos Veriovkinos draugija.